Pereiti prie turinio

Malaizijos istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Malaizijos istorija susijusi su Malajų salų istorija. Dėl Malaizijos patogios strateginės padėties ją nuo seno paveikė budistinės ir hinduistinės kultūros iš Indijos. Šios įtakos viršūnėje buvo Šrividžaja, Sumatroje įsikūrusi civilizacija, kuri taip pat valdė Javą, Malakos pusiasalį, didžiąją dalį Borneo VII–XIV a.

Nors musulmonai į Malaiziją atvyko X a., Islamas čia paplito XIV–XV a. Po to XV a. Malakoje atsirado daug sultonatų, kurių svarbiausias buvo Melakos sultonatas. Islamo kultūra smarkiai paveikė malajus, tačiau malajai paveikė ir ją. Pirmieji europiečiai Malakoje buvo portugalai, ją užėmę 1511 m., o po jų sekė olandai. Britai įkūrė bazes Kota Kinabalu, Kučinge, Penange ir Singapūre. Jie galiausiai užvaldė visą Malaką. 1824 m. Olandų-britų sutartis nubrėžė sienas tarp Britų Malajos ir Nyderlandų Rytų Indijos (vėliau Indonezija). Ketvirtoji užsienio įtakos fazė buvo kinų ir indų darbininkai, kuriuos patraukė britų sukurta kolonijinė ekonomika.[1]

Japonai išvijo britus iš Malaizijos per Antrąjį pasaulinį karą. Jos okupacija 1942–1945 m. sukėlė malajų nacionalizmo bangą. Pusiasalyje Malajų komunistų partija pradėjo kovą su britais. Sukilimas buvo malšinamas, bet daugiatautė Malaizijos federacija tapo nepriklausoma 1957 m. Šiaurės Borneo ir Singapūras tapo nepriklausomi 1963 m. rugpjūčio 31 d., susijungė su pusiasalio valstybe 1963 m. rugsėjo 16 d. Po dvejų metų Singapūras buvo išmestas iš federacijos. Indonezijos-Malaizijos konfrontacija įvyko 1962–1966 m. Rasinės riaušės 1969 m. lėmė ypatingosios padėties įvedimą, politinio gyvenimo ir pilietinių teisių apribojimą. Nuo 1970 m. Malaiziją valdė Nacionalinio fronto koalicija. XX a. dešimtmetyje didelis ekonominis auginimas pagerino gyvenimo sąlygas.

Priešistorė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmeniniai kirviai, kurie tikriausiai priklausė Homo erectus, rasti Lengonge.[2] Jie 1,83 mln. metų senumo, tai seniausi hominidų buvimo įrodymai Pietryčių Azijoje. Seniausi šiuolaikinių žmonių artefaktai yra 40 tūkst. metų senumo, jie rasti Nia urvuose Borneo 1958 m.[3] Genetiniai duomenys rodo, kad žmonės į Aziją atvyko iš Pietryčių Azijos.[4] Seniausias pilnas skeletas, vadinamas Perako žmogumi, yra 11 tūkst. metų senumo ir rastas 1991 m.[5] Seniausi gyventojai buvo negritai, senojai ir protomalajai.[6] Pirmieji tikriausiai atvyko negritai.[7] Šie mezolito medžiotojai galėjo būti semangų pirmtakai.[8]

Senojai yra maišyta grupė: pusiau negritai, pusiau atvykėliai iš Indokinijos. Mokslininkai mano, kad jie austroazines kalbos vartojusių žemdirbių, kurie atvyko prieš 4 tūkst. metų, palikuonys. Jie susiliejo su vietiniais negritais.[9]

Protomalajai labai maišyta grupė[10], į Malaiziją atvyko 1000 m. pr. m. e.[11] Antropologai mano, kad jie atvyko iš Junano Kinijoje.[12] 300 m. pr. m. e. juos nuo pakrančių nustūmė deuteromalajai, Bronzaos ir Geležies amžių žmonės iš dalies kilę iš Vietnamo ir Kambodžos čamų. Deuteromalajai buvo šiuolaikinių malajų tiesioginiai pirmtakai, jie atgabeno šiuolaikines žemės ūkio technikas. Malajai buvo politiškai susiskaldę, nors juos siejo bendra kultūra.

Ankstyvosios karalystės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Malajų valstybės.
Buda-Gupta akmuo, datuojamas IV–V a., užsakytas indų pirklio Budos Guptos kaip padėka už sėkmingą kelionę į Malakos pusiasalį. Jis buvo rastas Seberang Perai, Malaizijoje ir laikomas Nacionaliniame muziejuje, Kolkata, Indija.

Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje malajai pradėjo dominuoti pusiasalyje. Pirmosios mažos valstybės buvo labai įtakotos indų kultūros, kurios įtaka buvo jaučiama III a. pr. m. e.

Senovės tamilai Malakos pusiasalį vadino Auksiniu pusiasaliu (Suvarnadvipa). Ptolemėjaus žemėlapyje jis vadinamas Chersonesus Aurea, o Malakos sąsiaurius – Sinus Sabaricus.[13] Prekyba su Indija ir Kinija suklestėjo I a. pr. m. e. Po to malajai perėmė hinduizmą ir budizmą, o tai paveikė jų kalbą ir kultūrą.[14] Sanskrito rašto sistema buvo vartojama nuo IV a.[15]

II–III a. Malakos pusiasalyje atsirado apie 30 karalysčių, dauguma rytinėje pusiasalio dalyje. Viena iš jų buvo Langkasuka šiaurinėje pusiasalio dalyje. Ji turėjo artimus santykius su Funano karalyste Kambodžoje, kuri valdė Šiaurines Mailaizijos sritis iki VI a. Malajų analai (Sejarah Melayu) teigia, kad khmerų princas Raja Ganji Sarjuna įkūrė Ganga Negarą VII a. Kinų chronikos V a. mini didelį uostą Guantolį, kuris galėjo būti Malakos sąsiauryje. VII a. jos mini Shilifoshi, kuris laikomas Šrividžaja.

Avalokitešvaros statula rasta Perake, VIII–IX a. bronzinė statula.

VII–XIII a. Šrividžaja valdė beveik visą Malakos pusiasalį. Manoma, kad Šrividžajos centras buvo deltoje Rytinėje Sumatros dalyje prie dabartinio Palembango. 600 metų Šrividžajos maharadžos buvo stipriausi valdovai archipelage. Imperijos pagrindas buvo prekyba, vietiniai vadai prisiekdavo maharadžai, kad visi gautų pelną.[16]

1025 ir 1026 m. Gangga Negarą užpuolė tamilų imperatorius Rajendra Čola I ir tikriausiai sugriovė Kota Gelanggi. Čola imperija valdė Kedahą nuo 1025 m. Vira Rajendra Čola numalšino Kedaho sukilimą. Čolos susilpnino Šrividžają, kuri anksčiau valdė Kedahą, Pattani ir į šiaurę iki Ligoro. „ Paṭṭiṉappālai“, II a. tamilų poema mini prekes iš Kedaho Čolos imperijos sostinės gatvėse. VII a. sanskrito drama „Kaumudhimahotsva“ mini Kedaharą kaip Kataha-nagari. Katasaritasagaram aprašo elegantišką Katahos gyvenimą. Netrukus budistinė Ligoro karalystė užėmė Kedahą. Jos karalius Chandrabhanu naudojo Kedahą kaip bazę užpulti Šri Lanką XI a. Tą įvykį mini įrašai akmenyje Nagapatinume (Tamilnadas) ir Šri Lankos kronika Mahavamsa.

Khmerų, Siamo ir Čolos karalystės bandė užimti smulkias Malakos karalystes. XII a. Šrividžaja nusilpo, nes nutrūko santykiai tarp sostinės ir vietinių vadų. Dėl karų su Java, Šrividžaja prašė Kinijos paramos, įtariami karai su Indijos valstybėmis tuo metu. XI a. valdžios centras persikėlė į Melaju, uosto tikriausiai prie Jambio upės. Budistų maharadžų valdžią silpnino Islamo plitimas. Tos sritys, kurios anksti atsivertė į Islamą (Ačehas), atsiskyrė nuo Šrividžajos. Iki XIII a. pabaigos Sukotajaus karalystė užėmė beveik visą Malaką. XIV a. hinduistinis Madžapahitas užėmė Malaką.

Islamo atvykimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sultonas Paramesvara

Islamą į Malajų salyną atgabeno arabų ir indų pirkliai XIII a., užbaigdami budizmo ir hinduizmo laikotarpį. Islamizacija vyko palaipsniui, iš pradžių musulmonais tapo elitas, vėliau – eiliniai piliečiai. Iš pradžių Malakos Islamą paveikė ankstyvesnės religijos, jis nebuvo griežtas.

Malakos uostą įkūrė 1402 m. Paramesvara, Šrividžajos princas bėgantis nuo Temaseko (Singapūras), kuris, kaip teigiama Malajų analuose, yra Aleksandro Didžiojo palikuonis. Paramesvara pabėgo į Temaseką nuo persekiojimo. Čia jis atsidūrė malajų vado Temagio, kurį Siamo karalius paskyrė Temaseko regentu, globoje. Po kelių dienų Paramesvara nužudė Temagį ir save pasiskyrė regentu. Po penkerių metų jis turėjo bėgti iš Temaseko, nes bijojo Siamo. Tuo metu Javos laivynas iš Madžapahito užpuolė Temaseką.

Paramesvara pabėgo į šiaurę ir Muare svarstė įkurti naują savo karalystę Biavak Busuke ar Kota Buruke. Nusprendęs, kad Muaras nepatogi vieta, Paramesvara išvyko į šiaurę. Pakeliui aplankęs Sening Ujongą Paramesvara pasiekė žvejų kaimą Bertamo upės žiotyse (dabar Malakos upė) ir įkūrė valstybę, kuri tapo Malakos sultonatu. Po kurio laiko kaimas išaugo į Malakos miestą. Pasak Malajų analų, Paramesvara pamatė kaip elniukinis pergudravo šunį po Malakos medžiu. Tai paskatino jį pavadinti naują karalystę Malaka. Manoma, kad Malaka yra pirmoji nepriklausoma valstybė pusiasalyje.[17]

Kai Malaika buvo įkurta, Mingų imperatorius išsiuntė laivyną išplėsti prekybą. Admirolas Zheng He nugabeno Paramesvarą į Kiniją kaip Malakos valdovą. Už duoklę kinai Malakai pasiūlė apsaugą nuo Siamo. Pagal vieną teoriją Paramesvara tapo musulmonu, kai vedė Pasajaus princesę ir sau suteikė persišką šacho titulą ir pasivadino Iskandar šachu.[18] Kinų chronikos 1414 m. mini, kad pirmojo Malakos valdovo sūnus nuvyko į Mingų rūmus, pranešti, kad mirė jo tėvas. Jis buvo kinų pripažintas antru Malakos valdovu ir vadinosi Radža Šri Rama Vikrama, o muslonams žinomas kaip sultonas Šri Iskandar Zulkarnain Šachas ar sultonas Megat Iskandar Šachas. Jis valdė Malaką 1414–1424 m.[18][19] Dėl indų musulmonų ir iš dalies hujų įtakos XV a. Islamas Malaizijoje tapo įprastas.

Iš pradžių mokėjusi duoklę Ajutajos karalystei, Malaka perėmė Šrividžajos pozicija salyne, pradėjo nepriklausomus santykius su Kinija. Dėl strateginės padėties Malaka kontroliavo jūrinį Kinijos-Indijos prekybinį kelią, kuris tapo svarbiu mongolams uždarius sausumos kelią.

Dėl Malakos sultonato politinės galios islamas paplito regione. XVI a. pradžioje islamas paplito po Malaką, Javą, Sumatrą ir po kitas salas iki Filipinų,[20] tik Balis liko hinduizmo centru. Dauguma malajų tapo musulmonais.

Malaka valdė mažiau nei šimtmetį, bet tapo svarbiu malajų kultūros centru. Dauguma vėlesnių malajų valstybių atsirado tuo metu. Malajų kultūrą sudarė vietinių, indų, kinų ir musulmonų kultūrų bruožai. Malakos literatūra, menas, šokis, drabužių mada, sudėtingi rūmų titulai tapo standartu visiems malajams. Malaka taip pat suteikė prestižą malajų kalbai, kuri atsirado Sumatroje. Žlugus Malakai, Brunėjaus sultonas tapo islamo centru.

Kova dėl valdžios

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Osmanų imperija uždarė sausumos kelią tarp Europos ir Azijos, o arabai kontroliavo prekybą su Indija ir Pietryčių Azija, europiečiai pradėjo ieškoti jūrinių kelių į Aziją. 1511 m. Afonso de Albuquerque užėmė Malaką, kad ji būtų baze portugalų veiklai Pietryčių Azijoje. Tai buvo pirma kolonija dabartinėje Malaizijoje. Paskutinio Malakos sultono sūnus pabėgo į pietinę pusiasalio dalį, kur įkūrė Džohoro sultonatą. Kitas sūnus šiaurėje įkūrė Perako sultonatą. Kai Šiaurinėje Malaizijoje europiečiai rado alavą, jo kasimas ir eksportas praturtino Perako sultonatą. Portugalų įtaka buvo stipri, jie bandė atversti Malakos gyventojus į katalikybę. 1571 m. ispanai Filipinuose įkūrė Manilą ir koloniją, nusilpnindami Brunėjaus sultonatą.[11]

Stained ruin of a stone building, showing a central arch, flanked by two columns, with a stone relief above the arch, also flanked by two columns, and a second free-standing arch perched on the very top of the ruin.
A Famosa tvirtovė Malakoje. Ją pastatė portugalai XVI a.

Žlugus Malakos sultonatui, Džohoro sultonatas ir Ačeho sultonatas užėmė politinį vakuumą salyne. Džohoro sultonatas tapo pakankamai galingu, kad varžytųsi su portugalais, bet nesugebėjo atgauti Malakos miesto. Per 130 metų Džohoras išaugo į vieną didžiausių malajų valstybių. Bandymai atgauti Malaką sukėlė portugalų reidus, jie netgi pasiekė sultonato sostinę Džohor Lamą 1587 m.[21]

1607 m. Ačeho sultonatas tapo turtingiausia ir galingiausia malajų valstybe. Jo sultonas Iskandar Muda užvaldė kitas malajų valstybes, tarp jų – Peraką. Ačehas nusilpo, kai bandė užimti Malaką 1629 m. Portugalų ir Džohoro pajėgos sutriuškino Ačeho laivyną, nužudė 19 tūkst. jo karių (pasak portugalų). Tačiau tais metais Ačehas užėmė Kedahą ir daug jo gyventojų perkėlė į Ačehą. Sultono žentas Iskandar Thani, buvęs Pahango princas, tapo nauju sultonu. Dėl sąsiaurio konfliktas vyko iki 1641 m., kai olandai su sąjungininku Džohoru užėmė Malaką.

XVII a. pradžioje įkurta Olandų Rytų Indijos bendrovė. Tuo metu olandai kariavo su Ispanija, kuri buvo unijoje su Portugalija. Džohoras valdė Malajų salyną, išskyrus Peraką, kuris išlaikė nepriklausomybę, nes kiršino Siamą su Džohoru. Olandai nesikišo į Malakos vidaus reikalus, bet perkėlė daugumą prekybos į portugalų kolonijas Javoje.

Dėl silpnų Malakos pajūrio valstybių, čia kėlėsi bugiai, bėgdami nuo olandų kolonistų Sulavesyje. Iš Malakos bugiai kišosi į olandų prekybą. Jie užėmė Džohorą, kai 1699 m. buvo nužudytas paskutinis sultonas. Bugiai išplėtė savo valdžią į Kedahą, Selangorą, Peraką ir Džohorą. Minangkabau iš Sumatros kėlėsi į Malaką, ten įkūrė Negeri Sembilaną. Žlugus Džohorui, Ajutajos karalystė padarė penkias šiaurines malajų karalystes vasalais, o Perakas tapo malajų šalių lyderiu.

Malakos ekonominė svarba europiečiams išaugo XVIII a. Arbatos prekybai tarp Kinijos ir Didžiosios Britanijos reikėjo Malakos alavo arbatos skrynioms užlituoti. Malakos pipirai buvo labai vertinamas Europoje, o Kelantane ir Pahange rastos aukso kasyklos. Į kasyklas dirbti atvyko arabai ir indai, vėliau kinai, kurie apsigyveno miestuose ir dominavo ekonomikoje. Kitus 200 metų nusistovėjo tokie santykiai: kaimiečiai malajai buvo valdomi miestiečių emigrantų, kuriems sultonas negalėjo pasipriešinti.

Britų įtaka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
James Brooke

Britai lankėsi Malajuose nuo XVII a. Iki XIX a. vidurio britai regionu domėjosi tik ekonominiu požiūriu, neketino kontroliuoti teritorijos. Užvaldę Indiją jie Pietryčių Azijoje ieškojo naujų resursų.[21] Kai vis daugiau Kinijos prekybos vyko britų laivais, jiems reikėjo bazių regione. Tam buvo naudojamos įvairios salos, o Penangas, išnuomotas iš Kedaho sultonato 1786 m.[22], tapo nuolatine baze. Po to buvo išnuomota teritorija pusiasalyje prieš Penangą, vadinama Seberang Perai. 1795 m. per Napoleono karus olandai atidavė Malaką britams, nes norėjo nuraminti prancūzų susidomėjimą regionu.

Kai Malaka buvo grąžinta olandams 1815 m., britų gubernatorius Stamford Raffles ieškojo naujos bazės ir iš Džohoro nusipirko Singapūro salą 1819 m.[23] Britai išmainė Benkuleną Sumatroje į Malaką. Britų teritorijose uostai buvo atviri, kad būtų panaikinta kitų šalių monopolija, jie tapo dideliais prekybos centrais. Britai valdė sąsiaurį ir Malaką, nes malajai bijojo Siamo ekspansijos. 1824 m. olandų-britų sutartis padalino Malajų salyną tarp abiejų šalių. Olandai apleido Malaką, o britai pripažino jų valdžią likusiose salose. Iki 1826 m. britai užvaldė Penangą, Singapūrą, Malaką ir Labuaną.

Iš pradžių britai nesikišo į santykius tarp malajų valstybių. Pusiasalio aristokratai kovėsi dėl alavo kasyklų ir sąsiaurio kontrolės. Politinis nestabilumas kenkė prekybai, reikėjo britų įsikišimo. Britų investuotojai norėjo politinio stabilumo Perake, tad ji tapo pirma malajų valstybe, į kurią įsikišo britai. Jie pagrasino kariniu įsikišimu, kad taikiai būtų išsprestas Ngah Ibrahim ir Raja Muda Abdullah konfliktas, nes jų nusamdyti malajų ir kinų gangsteriai niokojo šalį. Pangkor sutartis 1874 m. padidino britų įtaką Malakoje. Britai pasiuntė į įvairias malajų valstybes patarėjus, kurie dažnai tapdavo tikraisiais sultonatų valdovais.[24] Šie patarėjai neturėjo įtakos tik religijos ir papročių klausimais.

Džohoras vienintelis priešinosi: jis modernizavosi ir teisiškai saugojo kinų ir europiečių investuotojus. 1909 m. Siamas buvo priverstas atiduoti Kedahą, Kelantaną, Perlisą ir Terenganu britams. Džohoro sultonas Abu Bakaras ir Viktorija asmeniškai pažinojo ir pripažino vienas kitą lygiais. Abu Bakaro įpėdinis sultonas Ibrahimas 1914 m. priėmė britų patarėjus. Britų valdomos malajų valstybės tapo svarbiausiais alavo, vėliau gumos eksportuotojais.

XIX a. pabaigoje olandai užėmė Šiaurės Borneo sritį, kuri nebuvo olandų kolonizuota. Politinė plėtra Šiaurės Borneo ir pusiasalyje buvo atskira iki XIX a.[25] Sabahas nominaliai buvo Sulu sultono, kuris buvo Ispanų Filipinų vasalas, valda. Likusi teritorija buvo Brunėjaus sultono valdžioje. 1841 m. britų nuotykių ieškotojas James Brooke padėjo Brunėjaus sultonui numalšinti sukilimą ir už tai gavo radžos titulą ir teisę valdyti Saravako upės rajoną. 1846 m. jo titulas tapo paveldimu ir baltieji radžos valdė Saravaką kaip atskirą valstybę. Brookes išplėtė Saravaką prijungdamas Brunėjaus valdas.

1881 m. įkurta Britų Šiaurės Borneo kompanija, kuri valdė Šiaurės Borneo iš biuro Londone. Teritorijos statusas buvo panašus į Britų protektorato. Filipinai iki šių laikų nepripažįsta Sabaho atskyrimo. 1888 m. Brunėjaus likutis paverstas britų protektoratu, 1891 m. sutartis tarp olandų ir britų nubrėžė sieną Borneo.

Rasių santykiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Yap Ah Loy, laikomas šiuolaikinio Kvala Lampūro įkūrėju.

Priešingai nei kitos Europos imperijos, Britų imperija buvo sukurta, kad duotų pelną ir ekonominę naudą. Malaka viliojo alavo ir aukso kasyklomis, o britų žemdirbiai pradėjo eksperimentuoti su tropiniais augalais (tapioka, unkarija, pipiru, kava). 1877 m. iš Brazilijos buvo atgabentas Brazilinis kaučiukmedis ir greitai guma tapo viena svarbiausių transporto prekių į Europą, kur auganti pramonė reikalavo guma. Be gumos buvo pradėtas eksportuoti alyvpalmių aliejus. Šių augalų auginimas reikalavo disciplinuotos darbo jėgos, o malajų britai nelaikė patikimais, tad buvo gabenami indai, daugiausiai tamilai iš Pietų Indijos. Kasyklose, malūnuose ir dokuose dirbo emigrantai iš Pietų Kinijos. Greitai Singapūre, Ipohe, Penange kinai sudarė daugumą, kaip ir Kvala Lumpūre, kuris buvo įkurtas kaip alavo kasimo centras 1857 m. Gyventojų surašymo metu, 1891 m., Perake ir Selangore, kur buvo kasamas alavas, kinai sudarė daugumą.

Dauguma atvykusių kinų buvo vargšai, bet dėl jų darbštumo ir taupumo, tikėjimo vaikų švietimu, konfucijinės šeimos hierarchijos, abipusės pagalbos bendruomenių jie suklestėjo. Apie 1890 m. Yap Ah Loy tapo turtingiausiu žmogumi Malakoje su daugybe kasyklų, parduotuvių, plantacijų. Kinai nuo pat pradžių valdė bankus, draudimo firmas, bendradarbiavo su britų firmomis. Kadangi malajų sultonai išleisdavo daugiau nei uždirbdavo, jie greitai prasiskolino kinų bankams. Tai jiems davė politinės ir ekonominės galios. Iš pradžių daugelis emigrantų buvo vyrai, kurie praturtėję ketino grįžti namo. Daug grįžo, bet dar daugiau liko. Iš pradžių jie vedė malajų moteris, bet vėliau atsigabendavo nuotakas, sukūrė savo bendruomenes, statė šventyklas ir mokyklas.

Iš pradžių indai buvo ne tokie sėkmingi, nes jie buvo kontraktiniai plantacijų darbininkai ir jiems buvo mažiau ekonominių galimybių. Indus skaldė religija, kalbos ir kastos. Indų vidurinė klasė iškilo XX a. pradžioje, bet dauguma indų liko vargšais kaimų getuose, kaučiukmedžių auginimo zonose.

Malajai sunkiai susitaikė su politinės nepriklausomybės praradimu britams ir augančia kinų ekonomine galia. XX a. pradžioje iškilo grėsmė, kad malajai bus tautinė mažuma jų pačių valstybėje. Sultonai, kurie bendradarbiavo su britais ir kinais, prarado tradicinį prestižą, ypač tarp malajų su vakarietišku išsilavinimu, bet kaimiečiai malajai toliau gerbė sultonus. Tuo metu iškilo malajų nacionalizmas ir atgimė islamas, nes malajai manė, kad atgabentos religijos, ypač krikščionybė, kėlė grėsmę. Iš tiesų mažai malajų perėmė krikščionybę, bet ją perėmė daug kinų. Šiauriniai rajonai, kur vakarietiškos pažiūros buvo retos, tapo islamo tvirtove ir tokia išliko iki šių laikų.

Vienintelė malonė malajams buvo tai, kad britai jiems suteikė vos ne išimtinę teisę tarnauti policijoje ir armijoje. Tie administraciniai postai, kurie neatiteko europiečiams, buvo užimti malajų. Kinai mokėjo už savo mokyklas, koledžus, vežė mokytojus iš Kinijos, o už malajų mokslą mokėjo britai, 1905 m. įkūrę Malajų koledžą. Britai manė, kad Malaka priklausė malajams, o kitos tautos buvo tik laikini gyventojai. Šis požiūris laikui bėgant vis labiau kirtosi su realybe ir sukėlė daug problemų ateityje.

Malajų koledže klestėjo nacionalizmas ir antikolonijinės nuotaikos. 1938 m. Ibrahim Yaacob, baigęs Sultono Idris koledžą, įkūrė Kesatuan Melayu Muda Kvala Lumpūre. Tai buvo pirmoji politinė malajų organizacija, kovojusi už malajų vienybę nepriklausomai nuo kilmės ir prieš britų imperializmą. Ši organizacija taip pat siekė Britų Malakos ir Nyderlandų Rytų Indijos sujungimo.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą britai ieškojo balanso tarp centralizuotos valstybės ir malajų sultonų valdžios. Jie nesiekė vieningos malajų valstybės. Britai laikė malajus tingiais, neišsimokslinusiais, nesugebančiais save valdyti, bet gerais kariais, jei jiems vadovaudavo britai. Britai laikė kinus protingais, bet pavojingais. Neramumai Kinijoje sukeldavo sumaištį Malakos miestuose, kur kinai sudarė daugumą. Britai nemanė, kad Malaka gali tapti vieninga valstybe, tuo labiau nepriklausoma.

Karas ir komunistų sukilimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tugu Negara, malajų nacionalinis paminklas, skirtas žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą ir per ypatingąją padėtį.

1941 m. gruodį kilęs Antrasis pasaulinis karas užklupo britus ir Malaiziją nepasiruošusius. Jie bijojo augančios japonų laivyno galios ir įkūrė bazę Singapūre, bet nesitikėjo, kad Malaka bus užpulta iš šiaurės. Dėl karo Europoje, Tolimuosiuose Rytuose beveik nebuvo britų lėktuvų. Japonai užpuolė Malajus iš bazių Indokinijoje ir nepaisant britų, australų ir indų pasipriešinimo, šalis buvo užimta per 2 mėnesius. Be vandens, oro gynybos Singapūras pasidavė 1942 m. vasarį. Šiaurės Borneo ir Brunėjus irgi buvo okupuoti.

Japonai turėjo rasinę politiką kaip britai, jie skatino ribotą malajų nacionalizmą ir dalis malajų intelektualų kaloboravo. Dauguma sultonų irgi bendradarbiavo, bet vėliau teigia, kad tai darė ne savo noru. Kesatuan Melayu Muda bendradarbiavo su japonais, tikėdamas, kad olandų ir britų valdos bus sujungtos ir gaus nepriklausomybę.[26] Tačiau okupantai kinus laikė priešais ir blogai su jais elgėsi: per ching (tautinį valymą) Singapūre ir Malakoje nužudyta 80 tūkst. kinų. Kinų verslininkai išvyti, jų mokyklos uždarytos ar sudegintos. Kinai, vadovaujami Malajų komunistų partijos, sudarė pasipriešinimo japonams pagrindą Malajuose ir su britų parama buvo stipri pasipriešinimo jėga.

Malajai įsižeidė, kai japonai leido Tailandui užimti 4 šiaurinius Malajų sultonatus, kuriuos britai iš jo atėmė 1909 m. Eksporto rinkų praradimas sukėlė masinį nedarbą tarp visų rasių Malakoje, japonai tapo nepopuliarūs, kilo rasinė įtampa.[27] Malajai buvo patenkinti, kai britai grįžo 1945 m., bet padėtis neliko tokia pati kaip prieš karą, malajai pradėjo norėti nepriklausomybės.[28] Britai buvo bankrutavę, leiboristų vyriausybė atitraukinėjo karius iš Rytų. Kolonijoms buvo suteikiamos savivaldos ir nepriklausomybės. Nepaisant nacionalizmo bangos, malajai bijojo Malajų komunistų partijos, kurios dauguma narių buvo kinai, turintys didžiausias ginkluotas pajėgas šalyje.

Japonai kariai juda per Kvala Lumpūrą

1944 m. britai sukūrė Malajų sąjungos planą su tikslu suvienyti britų valdas ir suteikti joms nepriklausomybę. Borneo valdos ir Singapūras nebuvo įtraukti į sąjungą. Malajai priešinosi malajų valdovų silpninimui ir pilietybės suteikimui kinams. Britai laikėsi rasių lygybės principo, nes kinai ir indai labiau prisidėjo kovoje su japonais nei malajai. Sultonai, rėmę britų planą, vėliau jam smarkiai priešinosi.[29]

1946 m. įkurta Jungtinė malajų nacionalinė organizacija, kuriai vadovavo Džohoro ministras Dato Onn bin Jaafar. Ši organizacija palaikė Malakos nepriklausomybę, bet su sąlyga, kad ją valdys išimtinai malajai. Britai atsisakė plano, 1948 m. Malajų sąjungą pakeitė Malajų federacija.

Tuo metu komunistai ruošėsi atviram sukilimui. Jie reikalavo nepriklausomybės ir rasių lygybės. Partijos galia buvo kinų valdomose profsąjungose ir mokyklose, nes mokytojai atvykdavo iš komunistinės Kinijos. 1947 m. kovą Chin Peng pakeitė komunistų vadą Lai Tek ir pradėjo sukilimą. Po plantacijų prižiūrėtojų nužudymų britai įvedė ypatingąją padėtį liepos mėn., Komunistų partija buvo uždrausta. Komunistai pasitraukė į džiungles, jų buvo apie 13 tūkst.

Ypatingoji padėtis truko 1948–1960 m. Britai laimėjo, nes darė politines ir ekonomines nuolaidas kinams ir perkeldami kinus į tas vietas, kur komunistai neveikė. Malajai padėjo britams kovoti su komunistais. Nuo 1949 m. komunistų padėtis tik prastėjo. Nors komunistai nužudė Henry Gurney 1951 m. spalį, tai sukėlė kinų pasipiktinimą. Naujo britų armijos karininko Gerald Templer atvykimas 1952 m. buvo ypatingosios padėties pabaigos pradžia. Nepaisant komunistų pralaimėjimo Malaka tapo nepriklausoma 1957 m. rugpjūčio 31 d., Tunku Abdul Rahman tapo pirmuoju premjeru.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lee Kuan Yew

Nepatenkinti komunistais kinai įkūrė Malajos kinų asocijaciją (MCA) 1949 m., kuri atstovavo nuosaikesnes pažiūras. Jos vadas Tan Cheng Lock bendradarbiavo su malajų nacionalistais kovoje dėl nepriklausomybės. Jis siekė lygios pilietybės kinams, bet darė nuolaidas malajams. Kai britai 1949 m. paskelbė apie greitą Malajos nepriklausomybę, MCA-UMNO koalicija, prie kurios prisidėjo Malajos Indų kongresas, laimėjo visus rinkimus 1952–1955 m.

Išrinktų savivaldų atsiradimas buvo dar vienas žingsnis nugalint komunizmą. Mirus Stalinui 1953 m., Malajos komunistai suskilo dėl tolimesnės kovos. 1954 m. dauguma komunistų sudėjo ginklus, tik Chin Peng su aršiausiais rėmėjais slapstėsi džiunglėse prie Tailando sienos.

1955–1956 m. didžiausios partijos susitarė, kad visos tautos gaus lygiateisę pilietybę, o mainais komunistai sutiko, kad valstybės galva bus vienas iš sultonų, malajų kalba bus oficiali, malajų mokslas ir ekonominė plėtra bus remiama valstybės. Tai reiškė, kad malajai valdys valstybę, bet kinai ir indai bus proporcingai atstovaujami parlamente, valdys tas valstijas, kur sudaro daugumą, o jų ekonominės pozicijos bus apsaugotos. Klausimas dėl švietimo sistemos kontrolės buvo atidėtas iki nepriklausomybės. Be to, nebuvo nulemta kitų britų valdomų regiono teritorijų likimas. Saravakas ir Sabahas tapo britų kolonijomis po Antrojo pasaulinio karo. Tie regionai buvo silpniau ekonomiškai išsivystę, o vietinė valdžia nebuvo pakankamai stipri siekti nepriklausomybės. Singapūras, kur dauguma buvo kinai, gavo autonomiją 1955 m., o 1959 m. jaunas socialistų lyderis Lee Kuan Yew tapo premjeru. Brunėjaus sultonas liko britų klientu naftos turtingame enklave.

1961 m. Abdul Rahman pasiūlė „Malaiziją“, valstybę, kurią sudarytų visos regiono britų valdos. Jis teigia, kad centralizuota valdžia efektyviau kovotų su komunistais, ypač Singapūre. Buvo bijoma, kad nepriklausomas Singapūras taps kinų šovinistų židiniu ir kels grėsmę malajams. Nors Lee Kuan Yew rėmė planą, Singapūro socialistų frontas priešinosi, įžvelgdamas britų klastą. Šiaurės Borneo tik Brunėjaus sultonas rėmė sąjungą su Malaka. Referendume Singapūras sutiko susijungti su Malaka, o Brunėjaus sultonas atsitraukė, nes daug jo pavaldinių jam priešinosi ir nebuvo aišku, kaip bus dalinamas naftos pelnas.

Landsdowne komisija turėjo sukurti Malaizijos konstituciją. Nauja konstitucija buvo tokia kaip 1957 m., tik pakeisti keli žodžiai. Pavyzdžiui, Borneo vietiniams suteiktas specialus statusas. Sabahas, Saravakas ir Singapūras gavo autonomiją. 1963 m. Malaizijoje gyveno 10 mln. gyventojų.

Nepriklausomybės iššūkiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomybės metu Malaizija turėjo didelį ekonominį pranašumą. Ji buvo tarp svarbiausių gumos, alavo ir palmių aliejaus eksportuotojų. Be to, buvo kasama geležies rūda. Malaizija galėjo investuoti iš eksporto gaunamą pelną į pramonės plėtrą ir infrastruktūros projektus. Šalis tuo metu pabrėžė valstybės planavimą, nors UMNO nebuvo socialistinė partija. Pirmasis ir antrasis Malaizijos planas (1956–1960 ir 1961–1965 m.) stimuliavo ekonominį augimą per valstybės investicijas pramonėje ir tvarkant kelius ir uostus, kurie nukentėjo per karą ir sukilimą. Vyriausybė bandė sumažinti Malaizijos priklausomybę nuo eksporto, nes jo pajamas lėmė svyruojančios kainos. Buvo aišku, kad natūralios gumos paklausa smuks, nes vis plačiau buvo naudojama sintetinė. Kadangi trečdalis Malaizijos darbininkų dirbo kaučiukmedžių plantacijose, reikėjo sukurti naujas darbo vietas. Kaimas nuskurdo, nes norint išlaikyti natūralios gumos konkurencingumą, žemdirbiams buvo mokomos mažos algos.

Indonezijos prezidentas Sukarno, remiamas Indonezijos komunistų partijos, laikė Malaiziją „neokolonistine“ valstybe, rėmė komunistų sukilimą Saravake, kuriame ypač dominavo kinai. Indonezijos kariai kovėsi su Malaizijos ir Tautų Sandraugos kariais. Konfrontacija tarp šalių vyko iki Sukarno valdymo pabaigos 1966 m. Tais metais naujas Filipinų prezidentas atsisakė šalies pretenzijų į Šiaurės Borneo, bet vėliau Filipinai persigalvojo. Tai kartina šalių santykius iki šių laikų.[30]

XX a. pradžios depresija ir įsiplieskęs Antrasis Kinijos-Japonijos karas užbaigė kinų emigraciją į Malaiziją. Nepriklausomybės laiku 1957 m. malajai sudarė 55% šalies gyventojų, kinai – 35 %, indai – 10 %. Balansą sutrikdė Singapūro kinai. Su jais federacijoje kinų buvo 40 %. Kilus nesutarimams tarp malajų nacionalistų ir Singapūro komunistų kinų Tunku Abdul Rahman pareikalavo, kad Singapūras pasitrauktų iš Malaizijos 1965 m. rugpjūtį.

Sunkiausi nepriklausomos Malaizijos klausimai buvo švietimas ir ekonominės galios pasiskirstymas tarp tautų. Malajams nepatiko turtingi kinai. Abu klausimai buvo susiję, nes kinų pranašumas švietime lėmė jų ekonominį dominavimą. Ginčą laimėjo malajai ir 1961 m. buvo priimtas Švietimo aktas. Švietime oficialiai leistos tik malajų ir anglų kalbos. Kinai ir indai galėjo turėti mokyklas savo kalba, bet jose mokiniai turėjo mokytis malajų kalbos ir turėti vieną dalyką malajų kalba. Svarbiausia, Malajų universiteto priėmimo egzaminas buvo malajų kalba, nors dar ilgai jame buvo mokoma anglų kalba. Visiškas kinų pralaimėjimas švietimo klausimu nulėmė jų paramos MCA sumažėjimą.

Malaizijos ekonominis planavimas buvo nukreiptas į kaimo vietoves, kur dominavo malajai. Dėl vyriausybės palankumo malajų firmos, kinų firmos turėjo savo ofisų darbuotojus pakeisti malajais. Po kurio laiko išnyko skirtumas tarp kinų ir malajų ekonominės gerovės.

1969 m. krizė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malajos kinų asocijacija ir Malajos indų kongresas (MIC) dėl bendradarbiavimo su malajų nacionalistais prarado paramą rinkėjų tarpe. Tuo pat metu dėl valstybės politikos atsirado išsilavinusių ir nepatenkintų malajų bedarbių sluoksnis. Buvo įkurtas Malajos liaudies judėjimas (Gerakan Rakyat Malaysia) 1968 m. Tai buvo nekomunistinė partija įtraukusi malajų profsąjungas, indų ir kinų lyderius. Įkurta islamistinė Malaizijos islamo partija ir kinų socialistinė Demokratinio veiksmo partija gavo didelę paramą UMNO ir MCA sąskaita.

1969 m. gegužės mėn. rinkimuose UMNO-MCA-MIC surinko tik 48 proc. balsų. Opozicija šventė pagrindinėje Kvala Lampūro gatvėje su šluotomis, norėdami parodyti artėjančias permainas. Bijantys permainų malajai sukėlė riaušes, per kurias buvo sudeginta 6000 kinų namų, žuvo 184 žmonės.[31][32] Valstybė paskelbė ypatingąją padėtį. Nacionalinė operacijų taryba, vadovaujama Tun Abdul Razak, privertė atsistatydinti Tunku Abdul Rahman vyriausybę 1970 m. rugsėjį. Šią tarybą sudarė 9 nariai, dauguma malajai, ir ji turėjo visą karinę ir politinę valdžią šalyje.

Vidinio saugumo aktu taryba paleido parlamentą ir partijas, įvedė spaudos cenzūrą, apribojo politinę veiklą. Aktas leido suimti bet kurį žmogų be teismo ilgam laikui. Taryba tuo naudojosi nutildyti valdžios kritikus. Pakeista konstitucija uždraudė malajų išskirtinės padėties šalyje, jų kalbos statuso ir malajų monarchijos kritiką netgi parlamente.

1971 m. vėl susirinko parlamentas, šalį pradėjo valdyti nauja Nationalinio Fronto (Barisan Nasional) koalicija, kuriai priklausė UMNO, MCA, MIC, nusilpęs Malajos liaudies judėjimas, regioninės Sabaho ir Saravako partijos. Demokratinio veiksmo partija liko opozicijoje. Islamistų armija prisidėjo prie Fronto, bet buvo išmesta 1977 m. Abdul Razak valdė iki mirties 1976 m. Jo įpėdiniu tapo Datuk Hussein Onn, UMNO įkūrėjo Onn Jaafar sūnus, o vėliau daktaras Mahathir bin Mohamad, kuris buvo švietimo ministru nuo 1981 m. ir valdė 22 metus.

Šiuolaikinė Malaizija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Street scene; a large fountain visible in the right foreground, a row of palm trees stretching away to the left, and in the centre of the image, across the street, a large white and beige stone building, with a tall domed central tower and two smaller domed towers to the right and left.
Kvala Lumpūras

1970 m. 75 % žemiau skurdo ribos gyvenusių Malaizijos gyventojų buvo malajai. Dauguma jų buvo vis dar kaimiečiai, labai mažai jų dalyvavo modernioje ekonomikoje. 1971 m. Malaizija paskelbė Naują ekonominę politiką, kuri turėjo būti įvykdyta 4–5 metų etapais 1971–1990 m., turėjusi panaikinti skurdą, ypač kaimo, ir išlyginti rasių turtinę padėtį. Ekonominė galia turėjo pereiti nuo kinų į malajų rankas, kurie tuo metu sudarė tik 5 % profesionalios klasės.

Skurdą turėjo naikinti žemės ūkio politika, perkėlusi 250 tūkst. malajų į naujai išvalytas fermas, investicijos į kaimo infrastruktūrą, laisvų prekybos zonų sukūrimas. Mažai buvo padaryta, kad pagerėtų mažai apmokamų fermos darbininkų padėtis. Jie sudarė vis mažesnę Malaizijos darbininkų dalį. 1990 m. skurdžiausios Malaizijos sritys buvo Sabaho ir Saravako kaimai, kurie smarkiai atsiliko nuo likusios šalies. Kaimų skurdas sumažėjo, bet valstybės politikos kritikai teigė, kad tai įvyko dėl gerėjančios šalies ekonominės padėties, atrastų naftos ir dujų rezervų, kaimiečių persikėlimo į miestus. Tuo metu išaugo miestai, ypač Kvala Lampūras, kur atvyko malajai kaimiečiai ir emigrantai iš Indonezijos, Banglandešo, Tailando ir Filipinų. Pirmąkart miestų skurdas tapo problema, kai aplink miestus atsirado lūšnynai.

Mahathir kaip švietimo ministras ir premjeras švietimo sistemoje rėmė tik malajų kalbą, o ne anglų. Taip kinams atsirado barjeras, nes nedaug jų mokėjo malajiškai pakankamai, kad galėtų studijuoti malajų universitetuose. Kinai vyko studijuoti į Singapūrą, Australiją, Didžiąją Britaniją ir JAV. 2000 m. 60 tūkst. Malaizijos gyventojų turėjo diplomus iš Australijos universitetų. Mahathir pagerino moterų galimybes švietime: 2000 m. pusė studentų buvo moterys.

Kvala Lumpūro Petronas Twin Towers – aukščiausias pastatas Pietryčių Azijoje.

Sukurti darbo vietas išsilavinusiems malajams, vyriausybė sukūrė keletą agentūrų kištis į ekonomiką. Svarbiausios iš jų buvo PERNAS, PETRONAS, HICOM. 1969 m. malajams priklausė 39 % firmų, o 1990 m. jau 68 %. Paskutinis skaičius apgaulingas, nes daugelį malajų firmų netiesiogiai valdė kinai. Jie liko didele jėga Malaizijos ekonomikoje, bet laikui bėgant skirtumas tarp malajų ir kinų firmų išnyko, nes apie 2000 m. jie pradėjo kurti bendras firmas.

Ekonominė kaita nuo 1970 m. buvo pertraukta tik Azijos finansų krizės, bet šalyje nevyko politinės permainos. Nuo 1974 m. Malaizijoje nevyko reguliarių rinkimų. Nors rinkimų kampanijų metu buvo galima vykdyti kampanijas, iš principo šalyje buvo vienpartinė sistema. UMNO kontroliuojamas Nacionalinis frontas laimėdavo daugumą balsų, nes opozicija buvo susiskaldžiusi. Cenzūra spaudoje ir protestų apribojimas išliko, UMNO jaunimo judėjimas persekiodavo politinius oponentus.

Malaizijos premjeras daktaras Mahathir Mohamad

Mahathir Mohamad einant ministro pirmininko pareigas (1981–2003 m.), Malaizija patyrė didžiulį ekonomikos augimą. Iš pradžių žemės ūkiu pagrįstos ekonomikos ji virto gamyba ir pramone, ypač kompiuteriais ir plataus vartojimo elektros gaminiais, pagrįsta ekonomika. Per šį laikotarpį Malaizijos geografinis kraštovaizdis taip pat buvo pakeistas dėl daugybės didelio masto projektų. Įskaitant Petronas Petronas bokštus (kadaise aukščiausią pastatą pasaulyje ir vis dar aukščiausius pasaulyje bokštus dvynius), Kvala Lumpūro tarptautinį oro uostą, Šiaurės ir Pietų greitkelį, Sepango tarptautinę trasą, Multimedia Super koridorių, Bakuno užtvanką ir Putrajaya: naują federalinę administracinę kapitalo. Dėl savo pastangų skatinti šalies ekonominį vystymąsi Mahathiras yra gerbiamas kaip modernizacijos tėvas.

2004 m. rinkimuose laimėjo Abdullah Ahmad Badawi vadovaujamas Nacionalinis frontas, nes vadas buvo populiarus, ekonomika atsigavo, gyvenimo standartai beveik pasiekė Pirmojo pasaulio lygį, o opozicija buvo susiskaldžiusi.

2007 m. lapkritį šalį sudrebino antivyriausybiniai protestai. Bersih ralyje Kvala Lampūre dalyvavo 40 tūkst. dalyvių. Lapkričio 25 d. ralį surengė HINDRAF, protestuodama prieš etninę diskriminaciją policijos veiksmuose, kur dalyvavo 5–30 tūkst. protestuotojų.[33] 2008 m. spalio 16 d. HINDRAF buvo uždrausta, nes ji buvo „grėsmė nacionaliniui saugumui“.[34]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Annual Report on the Federation of Malaya: 1951 in C.C. Chin and Karl Hack, Dialogues with Chin Peng pp. 380, 81.
  2. ↑ https://web.archive.org/web/20090204130752/http://www.google.com/hostednews/afp/article/ALeqM5j4NR2q7FWeVMwDjWVzYcF_R4qXEg
  3. ↑ http://www.abc.net.au/science/slab/niahcave/history.htm
  4. ↑ „Genetic 'map' of Asia's diversity“. BBC News. 11 December 2009.
  5. ↑ http://www.wildasia.org/main.cfm/library/Perak_man_and_Lenggong_Museum Archyvuota kopija 2013-01-02 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ Lim, L.S.; Ang, K.C.; Mahani, M.C.; Shahrom, A.W.; Md-Zain, B.M. (2010). „Mitochondrial DNA Polymorphism and Phylogenetic Relationships of Proto Malays in Peninsular Malaysia“. Journal of Biological Sciences. 10 (2): 71–83. doi:10.3923/jbs.2010.71.83.
  7. ↑ Fix, Alan G. (1995 m. birželio mėn.). „Malayan Paleosociology: Implications for Patterns of Genetic Variation among the Orang Asli“. American Anthropologist, New Series. 97 (2): 313–323. doi:10.1525/aa.1995.97.2.02a00090. JSTOR 681964.
  8. ↑ „TED Cast Study: Taman Negara Rain Forest Park and Tourism“. 1999 m. rugpjūčio mėn. Suarchyvuotas originalas 2010-06-09. Nuoroda tikrinta 8 July 2010.
  9. ↑ „Phylogeography and Ethnogenesis of Aboriginal Southeast Asians“. Oxford University Press. Nuoroda tikrinta 6 July 2010.
  10. ↑ Minority Rights Group International, World Directory of Minorities and Indigenous Peoples — Malaysia : Orang Asli, 2008, available at: http://www.unhcr.org/refworld/docid/49749ce85.html [accessed 7 July 2010]
  11. ↑ 11,0 11,1 Malaysia Country Study Guide. Washington D.C.: USA International Business Publications. 2008. pp. 41–42. ISBN 1-4330-3159-0. Suarchyvuotas originalas 2012-10-22. Nuoroda tikrinta 2013-05-12.
  12. ↑ R.H von Geldern, J.H.C Kern, J.R Foster, J.R Logen, Slametmuljana and Asmah Haji Omar.
    A history of Malaya and her neighbours – Page 21 – by Francis Joseph Moorhead, published by Longmans of Malaysia, 1965
    India and ancient Malaya (from the earliest times to circa A.D. 1400) – Page 3 – by D. Devahuti, Published by D. Moore for Eastern Universities Press, 1965
    The making of modern Malaya: a history from earliest times to independence – Page 5 – by N. J. Ryan, Oxford University Press, 1965
    The cultural heritage of Malaya – Page 2 – by N. J. Ryan published by Longman Malaysia, 1971
    A history of Malaysia and Singapore – Page 5 – by N. J. Ryan published by Oxford University Press, 1976
    „How the dominoes fell“: Southeast Asia in perspective – Page 7 – by Mae H. Esterline, Hamilton Press, 1986
    A design guide of public parks in Malaysia – Page 38 – by Jamil Abu Bakar published by Penerbit UTM, 2002, ISBN 983-52-0274-5, ISBN 978-983-52-0274-2
    An introduction to the Malaysian legal system – Page 1 – by Min Aun Wu, Heinemann Educational Books (Asia), 1975
    A short history of Malaysia – Page 22 – by Harry Miller published by F.A. Praeger, 1966
    Malaya and its history – Page 14 – by Sir Richard Olaf Winstedt published by Hutchinson University Library, 1962
    Southeast Asia, past & present – Page 10 – by D. R. SarDesai published by Westview Press, 1994
    Malaya – Page 17 – by Norton Sydney Ginsburg, Chester F. Roberts published by University of Washington Press, 1958
    Asia: a social study – Page 43 – by David Tulloch published by Angus and Robertson, 1969
    Area handbook on Malaya University of Chicago, Chester F. Roberts, Bettyann Carner published by University of Chicago for the Human Relations Area Files, 1955
    Thailand into the 80’s – Page 12 – by Samnak Nāyok Ratthamontrī published by the Office of the Prime Minister, Kingdom of Thailand, 1979
    Man in Malaya – Page 22 – by B. W. Hodder published by Greenwood Press, 1973
    The modern anthropology of South-East Asia: an introduction, Volume 1 of The modern anthropology of South-East Asia, RoutledgeCurzon Research on Southeast Asia Series – Page 54 – by Victor T. King, William D. Wilder published by Routledge, 2003, ISBN 0-415-29751-6, ISBN 978-0-415-29751-6
    Journal of the Malaysian Branch of the Royal Asiatic Society – Page 17 – by Royal Asiatic Society of Great Britain and Ireland. Malaysian Branch, Singapore, 1936
    Malay and Indonesian leadership in perspective – Page 9 – by Ahmad Kamar 1984
    The Malay peoples of Malaysia and their languages – Page 36 – by Asmah Haji Omar published by Dewan Bahasa dan Pustaka, Kementerian Pelajaran Malaysia, 1983
    Encyclopedia of world cultures Volume 5 – Page 174 – by David Levinson – History – 1993 published by G.K. Hall, 1993
    Indigenous peoples of Asia – Page 274 – by Robert Harrison Barnes, Andrew Gray, Benedict Kingsbury published by the Association for Asian Studies, 1995
    Peoples of the Earth: Indonesia, Philippines and Malaysia edited by Edward Evan Evans-Pritchard published by Danbury Press, 1973
    American anthropologist Vol 60 – Page 1228 – by American Anthropological Association, Anthropological Society of Washington (Washington, D.C.), American Ethnological Society, 1958
    Encyclopaedia Of Southeast Asia (set Of 5 Vols.) – Page 4 – by Brajendra Kumar published by Akansha Publishing House, 2006, ISBN 81-8370-073-X, ISBN 978-81-8370-073-3
  13. ↑ ASEAN Member: Malaysia Archyvuota kopija 2020-02-19 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 29 May 2008.
  14. ↑ USA International Business Publications (3008). Malaysia Country Study Guide. Washington D.C.: USA International Business Publications. pp. 3 in second section. ISBN 1-4330-3159-0. Suarchyvuotas originalas 2012-10-22. Nuoroda tikrinta 2013-05-12. {{cite book}}: |last= turi bendrinį pavadinimą (pagalba); Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  15. ↑ Mühlhäusler, Peter; Tryon, Darrell T; Wurm, Stephen A (1996). Atlas of languages of intercultural communication in the Pacific, Asia and the Americas. Berlin: Walter de Gruyer & Co. p. 695. ISBN 9783110134179.
  16. ↑ Andaya, Barbara Watson; Andaya, Leonard Y. (1982). A History of Malaysia. London: MacMillan Press Ltd. pp. 26–28, 61, 151–152, 242–243, 254–256, 274. ISBN 0-333-27672-8.
  17. ↑ Kent, Jonathan (3 March 2005). „Chinese diaspora: Malaysia“. BBC News. Nuoroda tikrinta 21 September 2010.
  18. ↑ 18,0 18,1 A History of the Malay Peninsula.
  19. ↑ „Palembang Prince or Singapore Renegade?“. Sabrizain.org. Nuoroda tikrinta 4 June 2010.
  20. ↑ Anthony Reid, „Islamization and Christianization in Southeast Asia: the Critical Phase, 1550–1650“. IN Southeast Asia in the Early Modern Era: Trade, Power, and Belief, ed. Anthony Reid. Ithaca, NY: Cornell University Press, pp.151–79
  21. ↑ 21,0 21,1 Marshall Cavendish Corporation (2008). World and Its Peoples: Malaysia, Philippines, Singapore, and Brunei. New York: Marshall Cavendish Corporation. pp. 1174–1177, 1216–1217. ISBN 9780761476429.
  22. ↑ „The Map Room: South East Asia: Malaya“. British Empire. Nuoroda tikrinta 18 September 2010.
  23. ↑ BCLim. „History of Malaya, Malaysia by mymalaysiabooks“. Mymalaysiabooks.com. Nuoroda tikrinta 21 September 2010.
  24. ↑ „The Encyclopædia Britannica : a dictionary of arts, sciences, literature and general information“. Archive.org. Nuoroda tikrinta 17 October 2010.
  25. ↑ USA International Business Publications (3008). Malaysia Country Study Guide. Washington D.C.: USA International Business Publications. pp. 3 in second section. ISBN 1-4330-3159-0. Suarchyvuotas originalas 2012-10-22. Nuoroda tikrinta 2013-05-12. {{cite book}}: |last= turi bendrinį pavadinimą (pagalba); Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  26. ↑ Graham, Brown (February 2005). „The Formation and Management of Political Identities: Indonesia and Malaysia Compared“ (PDF). Centre for Research on Inequality, Human Security and Ethnicity, CRISE, University of Oxford. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-02-10. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  27. ↑ Hock, David Koh Wee (2007). Legacies of World War II in South and East Asia. Singapore: Institute of Southeast Asian Studies, Singapore. p. 48. ISBN 978-981-230-457-5.
  28. ↑ Mahathir bin Mohamad (31 May 1999). „Our Region, Ourselves“. TIME. Suarchyvuotas originalas 2010-02-28. Nuoroda tikrinta 26 October 2010.
  29. ↑ Time magazine (19 May 1952). „MALAYA: Token Citizenship“. TIME. Suarchyvuotas originalas 2010-11-25. Nuoroda tikrinta 26 October 2010.
  30. ↑ „Philippines' Claim To Sabah“. epilipinas. Suarchyvuotas originalas 2010-03-07. Nuoroda tikrinta 21 June 2010.
  31. ↑ „Malaysia: The Art of Dispelling Anxiety“. Time magazine. 27 August 1965. Suarchyvuotas originalas 2010-12-27. Nuoroda tikrinta 26 October 2010.
  32. ↑ „Race War in Malaysia“. Time magazine. 23 May 1969. Suarchyvuotas originalas 2007-05-18. Nuoroda tikrinta 26 October 2010.
  33. ↑ 30,000 Hindraf protesters rally in KL streets, Malaysiakini, 25 November 2007.
  34. ↑ „Malaysia bans Hindraf, says it’s a threat to national security“. Kuala Lumpur: Press Trust of India. 17 October 2008. Nuoroda tikrinta 21 June 2010.



v • a • r
Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Malaizijos_istorija&oldid=7353147"