Muavija I

Muavija I
Muavijos I vardo kaligrafija
Gimė	apie 602 m. Meka
Mirė	680 m. Damaskas
Pareigos	kalifas

Muavija I (taip pat tarta Moavija, arab. معاوية بن أبي سفيان = Muʿāwiyah ibn Abī Sufyān, ~602 – 680 m.) – VII a. arabų kalifas, valdęs 661–680 m. Omejadų dinastijos pradininkas.

Biografija

Muavija ibn Abu Sufjanas gimė apie 602 m. Mekoje. Jis buvo kilęs iš Abd Šamsų klano, kuris įnirtingai priešinosi Mahometui, kai pastarasis gyveno Mekoje ir vėliau jam pradėjus veiklą Medinoje. Tačiau 630 m. Mahometui užėmus Meką Muavija kartu su tėvu Abu Sufjanu priėmė islamą. Tikriausiai susitaikymo vardan Muavija buvo priimtas į pranašo raštininkus. Muavija garsėjo išmintimi, sugebėjimu valdyti, susitarti, buvo aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, išsilavinęs. Muavija kartu su broliu Jazidu dalyvavo sėkminguose karuose prieš bizantiečius Sirijoje ir 640 m. kalifo Umaro buvo paskirtas Damasko valdytoju. Kalifas Usmanas paskyrė jį visos Sirijos valdytoju, suteikė įgaliojimus įkurti laivyną. Iki 647 m. Muavija sustiprino Sirijos musulmonų pajėgas ir 649 m. musulmonai atmušė iš bizantiečių Kiprą. 654 m. užėmė Rodą ir 655 m. pasiekė Bizantijos laivyno sutriuškinimą prie Likijos.

656 m. buvo nužudytas kalifas Usmanas ir Muavija siekė keršto už jį rėmusio ir giminaičio kalifo mirtį. Naujuoju kalifu tapęs Ali nepersekiojo Usmano žudikų ir Muavija nepripažino Ali teisėtu kalifu. Kilo Pirmasis kalifato pilietinis karas (fitna). Ali kariuomenė surengė žygį į Siriją ir susitiko su Muavijos pajėgomis Sifino mūšyje prie Eufrato upės (prie dab. Rakos). Muavijos kariuomenė buvo silpnesnė ir po kelių susirėmimų jis apeliavo į priešininkų religinius jausmus. Jam pavyko pasiekti, kad mūšis būtų išspręstas derybų keliu. Pasiekus taikos susitarimą Muavija išlaikė savarankiškumą Sirijoje. Tuo tarpu Ali autoritetas dėl to tarp jo valdinių smuko, prieš jį sukilo charidžitai. Pasinaudojęs Ali problemomis Irake, Muavija nusiuntė kariuomenę, vadovaujamą Amro ibn al Aso, į Egiptą ir jį užvaldė. 661 m. nužudžius Ali, Muavija valdė didžiausią kariuomenę kalifate ir jam nekilo kliūčių būti pripažintu kalifu. Su Ali sūnumi Hasanu ibn Ali buvo pasiektas susitarimas, kad jis nekovos prieš Muaviją ir taip užbaigta Pirmoji fitna.

Tapęs kalifu Muavija I suvaldė charidžitų pasipriešinimą Irake, kur Basros valdytoju buvo paskyręs žiaurumu pagarsėjusį Zijadą ibn Abu Sufjaną ir Kufą valdė Mughiras ibn Šoba. Jis perkėlė kalifato sostinę iš Ali įpėdinių rėmėjų Kufos į jam ištikimą Damaską. Savo giminaičius Sajidą ibn Al Asą ir Marvaną ibn Hakamą paskyrė Mekos ir Medinos valdytojais. Jis stengėsi palaikyti balansą tarp įvairių genčių, pavyzdžiui, įsteigė genčių diduomenės patariamąją tarybą šurą, tik sirų pajėgas naudojo karams su Bizantija. Į ją rengė žygius beveik kasmet ir porą kartų jo kariuomenė pasiekė Konstantinopolį, bet reikšmingiau įsigalėti Mažojoje Azijoje nepavyko. Geriau kalifatui sekėsi karuose Šiaurės Afrikoje, kur buvo užimtos Tripolitanija ir Ifrigija, 670 m. įsteigtas karinis miestas Kairuanas. Rytuose pasiekta Amu Darjos upė ir Chorasanas įtrauktas tarp kalifato provincijų. Valdyti tokias plačias teritorijas vien remiantis gentine santvarka ir religinėmis praktikomis buvo sudėtinga. Kalifato valdymas tapo labiau sekuliarizuotas, Muavija įsteigė Damaske divanus – administracinius biurus, ir siekė, kad jo įpėdiniu būtų pripažintas sūnus Jazidas I kaip Sasanidų ir Bizantijos imperijose. Muavija I mirė 680 m. Damaske. Musulmonų istoriografijoje jis vertinamas vienu iš kelių reikšmingiausių kalifų, literatūroje vaizduotas idealiu valdovu, tačiau tiek sunitai, tiek šiitai turėjo jam priekaištų dėl nusisukimo nuo Mahometo „teisingo kalifato“ valdymo pavyzdžio ir dėl valdžios uzurpavimo iš Ali įpėdinių.