Selimijos mečetė – Vikipedija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Selimijos mečetė

Šalis	Turkija
Miestas	Edirnė
Atšaka	sunitai
Statybinė medžiaga	marmuras, granitas
Pastatyta	1575 m.
Stilius	osmaniškas

Selimijos mečetė (turk. Selimiye Camii) – osmanų laikotarpio mečetė vakarų Turkijos mieste Edirnėje. Jos statybos darbai vyko 1569–1575 m., valdant sultonui Selimui II-jam, o statybos darbus atliko žymusis architektas Mimaras Sinanas. Ši mečetė laikoma vienu iš didžiausių islamo meno šedevrų.

Selimijos mečetė yra aštuonkampio plano, 43,25 m aukščio, kaip ir kitos Sinano mečetės ji apsupta puskupoliais, o viršuje – didelis kupolas (31,25 m skersmens). Pastatas suprojektuotas taip, kad mihrabas būtų matomas iš bet kurios mečetės vietos. Šis unikalus mihrabas yra apsidės formos, giliai įlinkęs ir apšviečiamas pro langą sklindančios šviesos. Priešais mečetę yra stačiakampio formos vidinis kiemas, o kampuose keturi 70,89 m aukščio minaretai, turintys po 3 balkonus. Pastatą supa kiulijė – mečetės kompleksas (ligoninė, mokykla, medresė, biblioteka, pirtys ir kt.).

Sultonas Selimas II pradžioje norėjęs pastatyti didelę mečetę Kipre, tačiau dėl ten buvusios nestabilios padėties pasirinko artimesnį miestą Edirnę. Tuo metu Stambule jau buvo gausu didelių mečečių. 1913 m. bulgarų antpuolio metu mečetė buvo atakuota, tačiau ženkliai nenukentėjo. Visgi, iki šių dienų matomas įskilimas kupole. Selimijos mečetė buvo pavaizduota 1982–1995 m. lirų banknotuose. 2011 m. mečetė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kupolas
Arkos
Interjeras
Interjeras

UNESCO pasaulio paveldas
Objekto nr. 1366
(anglų k.) • (prancūzų k.)

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Turkijoje

Materialusis	Gioremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos olos (1985) · Divrihio didžioji mečetė ir ligoninė (1985) · Stambulo istorinės vietos (1985) · Hatušas – Hetitų sostinė (1986) · Nemrut Dagas (1987) · Hierapolis-Pamukalė (1988) · Ksantas-Letonas (1988) · Safranbolu miestas (1994) · Trojos archeologinė vieta (1998) · Selimijos mečetė ir jos socialinis kompleksas (2011) · Čatal Hiujuko neolitinė vietovė (2012) · Bursa ir Džumalykyzykas: Osmanų imperijos lopšys (2014) · Pergamas ir jo daugiasluoksnis kultūrinis kraštovaizdis (2014) · Dijarbakyro tvirtovė ir Hevselio sodų kultūrinis kraštovaizdis (2015) · Efesas (2015) · Ani archeologinė vietovė (2016) · Afrodizijas (2017) · Giobekli Tepė (2018) · Arslantepė (2021) · Gordijas (2023) · Viduramžių Anatolijos medinės mečetės (2023)	Turkijos vėliava

Nematerialusis	Pasakotojų medahų menai (2003) · Mevlevių sema ceremonija (2005) · Karagiozas ir Hadživatas (2009) · Ašikų tradicija (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradiciniai sohbeto susirinkimai (2010) · Aliejaus imtynių šventė kirkpinaras (2010) · Sema, alevių-bektašių ritualas (2010) · Ritualinė keškeko tradicija (2011) · Mesir Madžunu šventė (2012) · Turkiškos kavos kultūra ir tradicija (2013) · Ebru, turkiškas popieriaus dekoravimas (2014) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Čini gamybos tradicinė amatininkystė (2016) · Hidirelezas, pavasario šventė (2017) · Susikalbėjimas švilpesiu (2017) · Dede Korkuto epinės ir muzikinės tradicijos paveldas (2018, Kartu su Kazachstanu ir Azerbaidžanu) · Turkiškas tradicinis šaudymas iš lanko (2019) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Iranu ir Uzbekistanu) · Tradiciniai strateginiai žaidimai: Togyzqumalaq, Toguz Korgool, Mangala/Göçürme (2020, kartu su Kazachstanu ir Kirgzija) · Hüsn-i Hat, tradicinė kaligrafija islamo mene Turkijoje (2021) · Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Chodžos Nasredino pasakojimo tradicija (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Tradicinis Ahlato akmenų skaptavimas (2022) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Uzbekija) · Balabano/Mėjaus meistrystė ir atlikimo menas (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Perlamutro inkrustavimo meistrystė (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu (2023)