Visi tik ir kalba apie šios knygos metafikciją, ir nenuostabu kodėl - jau nuo pirmų puslapių tikrai jauties pasimetęs, kas gi čia tiesa, o kas melas?
BVisi tik ir kalba apie šios knygos metafikciją, ir nenuostabu kodėl - jau nuo pirmų puslapių tikrai jauties pasimetęs, kas gi čia tiesa, o kas melas?
Bet kortų čia atskleisti neketinu, tad palieku jums patiems paklaidžioti dvejonių labirinte, į kurį, be abejonė pateksite. O jei jau apie tas kortas, tai autorius su jumis žais ne šiuo vieninteliu koziriu, šiai literatūrinei magijai sukurti Burnet tiesiog žavingiai pasitelkia vieną puikiausių pasaulio literatūros herojų - Rebeką, Daphne du Maurier Rebeką, bei kitas užuominas į šį nuostabų kūrinį. (Hey, hey - Rebekos mylėtojai, čia kvietimas jums). Bet Pacientės veikėjai tikrai neketina būti plagiatas, jie saviti, jie išskirtiniai tuo - jog yra nepakenčiami. Abu savaip. (Pseudo)gydytojas psichiatras Braitvaitas visiškas šiknius - egocentriškas, savimyla, bet daugumos akimis - genialus. Jis toks atgrasus, kad apskritai daugelį puslapių apie jį skaityti darės tiesiog nuobodu. Ir tai tik prisidėjo prie viso erzulio, kuris galiausiai paliko reikiamą įspūdį. Rebekos - pacientės istorija, atvirkščiai, kabino ir buvo įtraukianti. Bet ji tokia klampi, tokia frustracinė (ar yra toks žodis?) - kai vienu metu skaitai visiškai pakrikusios personos paistalus, kitu - statistiškai normalios, su sveiku humoru jausmu moters užrašus. Ir tai savotiškai hipnotizavo.
Tiesa, galbūt jei tikitės iš knygos labai gilių apmąstymų, kažkokio „psichologinio peno” - gal tai ir nelabai tas romanas, tačiau jei labiau dairotės kažko su užsuktais kabliukais ir tamsiais veikėjų kambariukais, bet, pavyzdžiui, kaip aš nesate dideli detektyvinių istorijų mėgėjai, trilerių skaitytojai - šis kūrinys išties gali būti būtent tai, ko ieškote....more
Galiu drįsti teigti, jog Herbjorg Wassmo su savo Dinos Knygomis prisidėjo prie mano literatūros meilės ir brandos apskritai. Sakyčiau - minėtos Di3,5*
Galiu drįsti teigti, jog Herbjorg Wassmo su savo Dinos Knygomis prisidėjo prie mano literatūros meilės ir brandos apskritai. Sakyčiau - minėtos Dinos knygos, Sabaliauskaitės Silva Rerum, bei daugelis Remarko romanų padėjo stiprų pamatą, pereinant nuo paauglių literatūros, žengiant į suaugusiųjų pasaulį, kuriame daugiau aštrumo, daugiau aistros, ir gylio daugiau. Nors visos minėtosios - tokios, kurios masina skaityti, pagavios, intriguojančios, todėl ir buvo nepriekaištingi mano tiltai skaitymo kelionėje.
Visgi su Wassmo knygomis nutariau elgtis atsargiai - nesinorėtų tų pirmųjų meilių sutrypti, gal ne visos jos nerudija? Ne taip seniai skaityta Stiklinė Pieno ganėtinai nuvylė, tad dabar imtis Septinto Susitikimo kiek prisibijojau. O veltui - knyga (nors manosios pirmosios meilės Dinai nenukonkuravo) iš tiesų puiki. Septintas Susitikimas man visiškai komfortinis skandinaviškas romanas, taigi visus tokios literatūros mylėtojus - kviečiu suklusti. Savo atmosfera man priminė kitus skaitytojų pamėgtus Fredriksson, Mytting ar Helgason kūrinius.
Kodėl komfortinis? Nes tai nebus kietas riešutėlis, kurio nepavyks išgliaudyti, o pastraipas reikės skaityti iš naujo ir nuo pradžių. Tai greičiausiai netaps jūsų gyvenimo knyga. Tai gal nebus netgi taip įdomu, jog kovotumėte su miegu, kad tik knygos dar nereiktų užversti. Bet tai bus tikroviška, daugeliui artima šeimos istorija, kurioje nutiks visko. Rasite gražų tekstą, be loginių spragų ir meilės linijas, be akis vartyti verčiančių scenų. Tačiau su viskuo, kas priklauso gyvenimui - nuoskaudomis, pasiaukojimu, gėda, artumu, supratimu. Ir daug minčių, gal kasdienių - paprastų, bet tokių teisingų: citatų prisirinkau visą glėbį. Na štai todėl, knygą rekomenduoju ramia širdimi ir sąžine. ...more
Tiesa ta, kad gavusi dovanų šią knygą šiek tiek suglumau, na iš pirmo, o net ir antro, trečio žvilgsnio - tai visai ne tas skaitinys, kokį rinkčiausi Tiesa ta, kad gavusi dovanų šią knygą šiek tiek suglumau, na iš pirmo, o net ir antro, trečio žvilgsnio - tai visai ne tas skaitinys, kokį rinkčiausi pati. Bet matyt ji pas mane atsidūrė visai ne veltui - tuo metu gyvenimėlis buvo toks ir fiziškai nelengvas ir emociškai jau kiek pakrikęs, tad baigusi meniškąjį ir filosofiškąjį Ishiguro, galvoju - nu važiuojam su ta romatika, su ta komedija, man reikia nuplaut savo šitą sunkųjį mėnesį kažkokia saldžia cocacola.
Taigi - valio, ši iš dangaus nukritusi dovana patenkino mano troškulį. Romantikos tikrai buvo - juk tai jums žada net pavadinimas, na bet kokia ji čia miela, neperspausta, neperaštrinta, tikroviška. Gal tikroviška todėl, kad taip gerai supratau ir atjaučiau pagrindinę knygos heroję - tą jos nuolatinį overthinkinimą, nuolatinį netikėjimą, kad ji gali būti gera, ji gali būti įdomi, ji gali būti patraukli. Kitam. Paradoksalu - moteris protinga, išsilavinusi, turinti humoro jausmą, empatiška, ir visa tai pati žino ir suvokia, na tai lyg ir pasitiki savimi. Bet tik pamėgina pasižiūrėti į save iš šono, tada jau kažkaip pati tuo nebegali patikėti. Ši jos savybė man labai ir priminė pačią save kadais, gal todėl romanas ir pasirodė toks jaukus, mielas, artimas.
Greičiausiai šį skaitinį primiršiu gan greit (tiesą pasakius - nelabai jau dabar pamenu kuo jis baigės), bet jausmas, poskonis liko išties geras, va čia yra tikrai tobula pliažo knyga: lengvai skaitoma, su romantikos prieskoniu, juokinga; bet nepriverčianti jausti svetimos gėdos, vartyti akių ar vis pagalvoti - nu taip nebūna. Griebkit, kol vasara!...more
Kamilė | Bukinistė
>
Books:
Read
(438)
Loading...
