Liūdna, su kiekviena knyga (o ypatingai tokia) suprasti, kiek daug nemoku, nežinau ir nesuprantu. Liūdna, kad ir kaip besistengdama ir nespėsiu visko Liūdna, su kiekviena knyga (o ypatingai tokia) suprasti, kiek daug nemoku, nežinau ir nesuprantu. Liūdna, kad ir kaip besistengdama ir nespėsiu visko (tiksliau turiu omeny visko, ko norėčiau) išmokti, sužinoti ir suprasti.
Bet būtų kvaila iš to liūdesio - viską paleisti vėjui, pasiaiškinant tuo, kad jei neįmanoma - tai ir nėra prasmės. Prasmė visada yra. O tokios knygos džiugina tuo (kad ir kaip, jau sakiau, jos liūdina) - kad žadina troškimą domėtis, gerti į save, skatina mąstyti, kelti klausimus ir primena, kaip svarbu būti smalsiam.
Taip pat likau sužavėta subtiliu Stephen asmenybės ir jo šeimos dalyvavimu šioje knygoje. Verta kiekvieno skaitytojo ir neskaitytojo dėmesio. ...more
O kartais viršeliai neapgauna. Nežinau kas būtent, bet šis viršelis man šiek tiek sufleravo apie (kaip kolegė pasakytų) bobšišką romaną. Na a la supraO kartais viršeliai neapgauna. Nežinau kas būtent, bet šis viršelis man šiek tiek sufleravo apie (kaip kolegė pasakytų) bobšišką romaną. Na a la suprask: nerimtą, bet intriguojantį, paviršutinišką pasakojimą, kurį vertinti literatūriškai turbūt kad neapsimoka, nes paprasčiausiai neverta gaišti laiko. Tai su didžiu liūdesiu pranešu, kad istorija apie visai ne "bobšišką" Marija Kiuri yra būtent tokia, kaip keliomis eilutėmis viršuj aš aprašiau. Visgi, nemaniau, kad toks vardas pasitarnaus kažkam lėkšto.
Na blogai čia buvo, blogai: tokia stipri ir išskirtinė asmenybė buvo patupdyta į tokį paprastą vaidmenį, į tokią netikrą moterėlę, kuri savo vyrą šaukia meškinu ir kitais saldžiais žodeliais, tokio kritinio mąstymo žmogus tapo kvailokai naiviu personažu. Tiek daug pasauliui padarytų darbų buvo apkaišyti kažkokiais plepalais ir banaloka beletristika. Literatūriškas statinys buvo silpnas ne tik dialoguose, kai kurie autorės sprendimai buvo net labai neįtikinami, romano sumanymas ir istorijos perteikimas stokojo logikos ir nuoseklumo.
Bet, o bet - aš gi esu ta, kuri visada kažką pasiima gero! Aš googlinau, goolinau apie Kiuri, jos dukteris, aš googlinau apie radį, polonį, aš buvau priversta atsiminti, kas yra chemijos mokslas ir su kuo jis ten valgomas. Dar pagalvojau, kad toks paprastas, lengvai skaitomas, nesudėtingas romanas galbūt galėtų būti neblogas įrankis jaunąjai auditorijai sudominti, ypač norint praplėsti žinias apie svarbias visam pasauliui asmenybes, mokslo, ir ypač, žinoma, chemijos reikšmę, galėtų tapti nebloga įžanga, kalbant apie cheminius ginklus, taip gąsdinančius mus šiandien.
Negaliu sakyti, kad gailiuos perskaičiusi - visgi sužinojau naujų dalykų, tačiau literatūrine prasme, dėl manęs - tokių romanėlių galėtų ir nebūti. ...more
Paskutinioji Žiurkės arba Pelės dalis. Ir žinot: last but not least.
Kaip man patiko, kad čia vėl labai svarbią rolę gavo viešbutis. Aš, kaip kelioniųPaskutinioji Žiurkės arba Pelės dalis. Ir žinot: last but not least.
Kaip man patiko, kad čia vėl labai svarbią rolę gavo viešbutis. Aš, kaip kelionių mylėtoja, turiu savitą ryšį ir su viebučiais (nors jei jau į asmeniškumus - mano intravertiška asmenybė pirmumą teikia airbnb apygevndinimo tipui) ir jie man jau savaime yra kažkokie magiški: naujus įspūdžius ir patirtis žadantys kviesliai. Tai tų įspūdžių Murakami, kaip visada, nepagailėjo ir šįkart: įsijungiu fone Julee Cruise - Falling ir neriu tą fantastišką fantazijų, kuriomis abejoji (ta prasme abejoji ar tikrai tai TIK fantazija) nuotykį.
Tęsiant avies medžioklę, autorius ne tik nepaleidžia savo keistumų, smulkmeniškumų, o tik dar labiau įsijaučia. Vėl dėliojamos mozaikos ar literatūriškiau, pavyzdžiui - anagramos (tokios kaip Hiraku Makimura), vėl siuvama lyg ir detektyvinė linija, bet iš esmės, tokio žanro kūriniu tapti nemėgina ir nepretenduoja. Atrodo, viso ko makalynė, bet išlaikanti tobulą balansą tarp smagios pramogos ir susimąstyti priverčiančių paprastųjų gyvenimo tiesų: tėvų ir vaikų ryšio, draugų ryšio, pagaliau - dviejų žmonių ryšio. ištikimybės ir nepriklausomybės. Paviršutiniškumo ir esmės.
Jokio aukšto pilotažo čia nėra, bet jei rinktis banalų, bet taip lengvai ir maloniai surijamą romaniūkštį, kur norima atkreipti dėmesį į svarbius dalykus, bet nesistengiama ir net nemėginama jų išnarstyti rimtai, ir tarp smagaus ir įtraukiančio murakamiško žaidimo - aš tikrai renkuosi pastarąjį. Nes man jis kažkos neapsimestinis. Tiesiog murakamiškas. Ir tai labiausiai tinkantis epitetas....more
Man patiko sužinoti daugmaž viską, ką papasakojo Dovydas, bet man ne visai patiko kaip tai buvo papasakota.
Iškart, kas tas nepatiko - tai visokie priMan patiko sužinoti daugmaž viską, ką papasakojo Dovydas, bet man ne visai patiko kaip tai buvo papasakota.
Iškart, kas tas nepatiko - tai visokie prie istorijos nederėję ir tikrai jai nebūtini (citata netiksli) „mus pasitiko Oksana prisirpusiomis krūtimis“ ir pan. Dar kažkaip, kai knyga dedikuota autoriaus sūnui. Tai va, man atrodo, kad gal visgi nereikėjo mėginti spraustis lyg ir į romano rėmus, gal mieliau būčiau perskaičiusi tai kaip publicistinio žanro kūrinį, be visų tų, šiai istorijai visai nereikalingų, beletristikų.
Kita vertus iškart puolu nesutikti su tuo, ką pasakiau - tos asmeninės ar šiek tiek pridurtos (bei gal gi ir kai kur prikurtos) detalės suteikia knygai tokio lengvumo, tam tikros nuotaikos, paprastumo - o tokie elementai, man regis, labai svarbūs, jei tu nori, kad tą istoriją sužinotų kuo daugiau žmonių. Ne niša, ne kažkokie interesantai - bet plačioji visuomenė. Tie visi autoriaus asmeniškumai tikrai palenks daugybę skaitytojų, privers knygą perskaityti iki pabaigos. Tokio stiliaus pasakojimas bus lengvai įkandamas kiekvienam, net su literatūra ir visai nedraugaujančiam asmeniui. Gal toks sprendimas - visgi yra teisingas, būtent šiuo atveju.
Taigi, jei knygą vertintum būtent tokioje terpėje - ji puiki, įtraukianti, įdomi, informatyvi. Jei apie įvykius, aprašomus knygoje, jau žinai: tai istorija turės mažai pridėtinių verčių, tuolab teiks pasitenkinimo iš literatūrinės perspektyvos, o lyg ir bandomas nupaišyti autoriaus virsmas iš berniuko į vyrą, atrodo, gal ir nuoširdus, tačiau perdėm paprastas, akivaizdus.
Taigi taigi - knygos vertinimas visiškai priklauso nuo požiūrio taško, tačiau bendrai: labai gerai, kad tokia knyga apskritai yra....more
Šlykštu, bet nebestebina. Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo karo šiandien, kad prasikrapštyčiau akis, Rusija yra ir buvo teroristinė valstybė - tą žiŠlykštu, bet nebestebina. Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo karo šiandien, kad prasikrapštyčiau akis, Rusija yra ir buvo teroristinė valstybė - tą žinojau, turbūt, kad visada.
Kai nuo Rusijos pykinti labiau jau nebegali, pasidygėti turėjau progų vakarų valstybėmis ir jų korporacijomis, šalių ir verslų vadovais, paprasčiausiu - žmogišku gobšumu, egoistiškumu.
Vienareikšmiškai puiki knyga ir vertinga informacija joje. Jei pas mus prasikrapščiusiomis (ar net neužakusiomis) akimis piliečių yra gana nemažai, tai kuo labiau į vakarus - tuo labiau šis darbas reikalingas būti perskaitytu.
Aš buvau prisiklausius, kad pirmos dvi #therat dalys tik kažkokios stotelės, įžangėlės, o jau VA TAS reikalas yra Avies Medžiolė. Tai taip, jei bū3,5*
Aš buvau prisiklausius, kad pirmos dvi #therat dalys tik kažkokios stotelės, įžangėlės, o jau VA TAS reikalas yra Avies Medžiolė. Tai taip, jei būčiau ta jaunoji (nu kokia aštuoniolikinė) skaitytoja, tada taip. O štai brandesnei man - įspūdį visgi labiausiai paliko antroji, o štai trečioji gal liktų net ir paskutinėje vietoje. (Sakau jau perskaičiusi visas 4). Dargi, vėliau apsižiūrėjau, kad pirmos dvi dalys verstos iš japonų kalbos, o štai paskutinės dvi - iš anglų... Kūrinio vertimas yra labai svarbi dedamoji dalis, kuri galėjo nulemti mano įspūdžius, juk vertimo vertinį skaitant buvau pakankamai atitolinta nuo autoriaus ir jo teksto.
Tačiau Avies Medžioklė vis tiek turėjo savo žavumo ir daug ++! Visų pirma tai Murakami atradau ieškodama Twin Peakso romanuose, ir, žinokit, nieko taikliau tikrai negalima rasti. O Avies Medžioklė tai išvis! Skaitai, ir supranti (kaip ir žiūrėdamas Twin Peaks), kad bišk juokinga, bet kabina kaip, tipo nesąmonė - bet kažkokia klasiška. Tokia popsiškai keistuoliška, bet tikrai jau ne buka.
Nežinau kodėl, bet labiausiai man šioj knygoj patiko viešbutis, paprastas, mažytis, kiek nudrengtas viešbutis, kurį įsivaizdavau visai tokį, kaip neseniai teko pačiai viešėti Maltoje (haha, Malta - dar viena Murakami istorijų veikėja); taigi vaizdiniai buvo tokie sodrūs, artimi ir juosta taip ryškiai sukosi skaitant, kad įspūdis išties buvo neblogas. O iš tiesų tai reiktų sakyti, kad man patiko, ne ta viena istorijos detalė - viešbutis, bet romano atmosferiškumas: puikiai piešiamos scenos, mistiškos vietos, detalūs, smulkmeniškai nupasakoti veikėjus supantys objektai. Bei dar man labai prie širdies vienas pastebėtas Murakami manieros bruožas: skirti daug dėmesio kasdieniams veikėjų veiksmams. Mane gi tai kažkaip gerai nuteikia, priartina prie veikėjų ir leidžia patikėti, jog jie tikri (nes štai pjausto daržoves ir verda makaronus, pasikloja lovą, užrakina duris).
Nors knygą pristačiau kaip lengvabūdišką, tačiau tai tikrai ne vien tik lėkštas pasakojimas ar smagus fantazijų rinkinėlis: čia meistriškai suraizgyti laiko ir net egzistencijos klausimai, teksto kalbos grožis veržėsi į paviršių net per kelis sluoksnius vertimų, o jo galutinai palaužti nesugebėjo net toli gražu netobulas teksto koregavimas ir/ar redagavimas. Romanas pilnas simbolių, jis lyg mozaika, dėlionė - kupinas margiausių dedamųjų dalių, kurių vienos žybteli į paviršių leisdamos nusišypsoti - pagavau!; o kitos, greičiausiai, liko nepastebėtos.
Patiko man šis romanas, išties, drąsiai toliau mėgausiuosi šio autoriaus kūryba, kuri, jau atrodo - nuvilti nebegali. Kad ir kaip dėl to ironiškai šypteltų rimtieji skaitytojai....more
Huh, labai sunku vertinti šį romaną. Va štai todėl, kad tai romanas. Romanas apie realų asmenį visada yra labai labai slidus reikalas. Toks romanas tuHuh, labai sunku vertinti šį romaną. Va štai todėl, kad tai romanas. Romanas apie realų asmenį visada yra labai labai slidus reikalas. Toks romanas turi būti parašytas ypatingai talentingo, labai įsigilinusio, tiesiog profesionalaus rašytojo ir turbūt, kad istoriko.
Ar toks yra Antonio Scurati? Be abejonės. Romanas man pasirodė labai tikslus, mažai leidžiantis nukrypti į autoriaus išmonę, grečiau griežtai laikydamasis tikrosios Mussolini istorijos ir asmenybės. Gerbiu autorių dėl tokio pasirinkimo, nes išties tai negaliu pakęsti kai rašytojas sau leidžia neatsargiai ar nemokšiškai žongliruoti visiškai savo primestais jausmais ir dėti žodžius į veikėjų lūpas, veiksmus į jų kūną, kai tuos veikėjus skolinasi iš tikrosios praeities. Na čia tikrai labai diskutuotinis reikalas. Bet Scurati, atrodo, nerizikavo - todėl romane vos apčiuopsite Mussolini tėviškų jausmų, vyriškų geismų, apskritai čia beveik nėra dialogų ar svarstymų, romanas tikrai labiau panašus į įstorinį veikalą, biografiją, ir tik akylam istorikui galėtų leisti pajausti tą pridėtinę autoriaus beletristiką, kuri neturi reikšmės faktams.
Taigi viso to pasekoje aš gavau: ilgą, juvelyrišką istorijos pamoką apie fašistų ir Mussolini atėjimą į valdžią, galimybę suprasti kaip valdžios trokštantis žmogus geba pavergti visuomenę, valdyti minią. Tačiau aš negavau malonumo skaityti ar tiksliau nebuvau įtraukta į tą istorijos pamoką, mane vedė vien pačios vidinis smalsumas išsiaiškinti, o ne autoriaus sugebėjimas prikaustyti, sudominti, nuspalvinti tą dėlionę, kurią bandžiau surinkti.
Taigi, nežinau ar ryžčiausi kitoms knygoms dalims (berods jų trys). Ganėtinai aiškiai susidariau įspūdį apie tai, kas toks buvo Mussolini ir ką jis reiškė Italijai. Kadangi trilogijos pabaiga turėtų būti aiški, ir spoilinti nėra ką, nes visi romano baigtį žino, net jo neskaitę, galiu pamėginti pasidaryti išvadas pati ir dabar. Džiugu, kad Italija tada išvadas padarė gana operatyviai ir labai gaila, kad rusijai tai trunka šimtmečius (bet vis nepavyskta). Turbūt būtų naivu tikėti, kad rusų visuomenė sektų 1945 metų Italijos pavyzdžiu, užbaigdama savo ir kitų tautų žlugdymą sužaisdama Kartuves?...more
Antroji #therat knyga, ir tiesą sakant, aš jau nelabai pamenu pirmosios, nors skaičiau ją tai šiemet. Abejoju, ar jos buvo labai susijusios, na žinomaAntroji #therat knyga, ir tiesą sakant, aš jau nelabai pamenu pirmosios, nors skaičiau ją tai šiemet. Abejoju, ar jos buvo labai susijusios, na žinoma - nepaisant epizodinio #therat vaidmens abejose knygose. Bet štai ir fenomenas - knygos labai greit blunkančios, bet tai kaip man patiko! Ir čia visai ne tas variantas, kai perskaitai kokį domestic trileriuką ar cheezy romaniuką ir pamiršai, čia kažkaip kitaip: atpasakoti turbūt net nesugebėtum tų knygų kitą dieną, po to kai jas perskaitai, bet jausmas, jausmas skaitant - fantastiškas. Ir dabar galvoju, kad geriausias apibūdinimas šioms trumputėms knygoms tai - sapniškos. Nes žinot, kaip būna - pradedi draugui sakyti: kokį gerą sapną šiąnakt sapnavau...o papasakoti jau nebegali, tik jauti, kad labai geras buvo. Ir tik nenoriu suklaidint - čia visai ne tas Marqueziškas ar kitas pietų amerikietiškas sapnas, čia labiau va tas jausmas dieną, po gero, bet jau už siūlo galo nebepagaunamo sapno.
Gana čia sapnuoti - geriau pakartosiu, ką jau rašiau apie pirmąją dalį: jei aš nebūdama rašytoja, vieną dieną pajausčiau, kad turiu parašyti knygą, ir man jos gautųsi tokios - kaip pirmosios Murakami istorijos, būčiau labai savimi patenkinta. Ir nors tai tik pirmieji, trumpieji autoriaus bandymai, ir vėlesnėse knygose jis niekur nepameta savito stiliaus ir net kai kurių detalių: akivaizdžiai Murakami myli kates, jam patinka šuliniai, kažkuo mistiškas jam toks mechanizmas kaip telefonas ir nuolat čia įsivelia seserys.
Žodžiu, Murakami man šiuo metu - skaniausi popcornai, jaučiu suvalgysiu jų šiemet daug!...more
Knyga tikrai ne veltui taip išgirta ir išliaupsinta - yra dėl ko. Ir man labai patiko, nepaisant, kad turbūt skaitau viską apie tarpukario Lietuvą, čiKnyga tikrai ne veltui taip išgirta ir išliaupsinta - yra dėl ko. Ir man labai patiko, nepaisant, kad turbūt skaitau viską apie tarpukario Lietuvą, čia vėl atradau kažko naujo. Be to, kad vis pridedu į bagažą sau +++ apie tą laikmetį, knygoje labai puikiai perteiktas jausmas, tos karo išvakarės. Tik jei įsivaizduojate jas kaip liūdnas, persmelkusias baime - tai štai ir nelabai.
O keisčiausia buvo ją skaityti prasidėjus Rusijos puolimui į Ukrainą, Rusijos pradėtam genozidui prieš taikius Ukrainos žmones. Knygą skaityti buvo žiauriai nejauku - nes viskas kas vyksta dabar tai štai šios knygos, kalbančios apie praeitį atkartojimas, 1940 metų scenarijus - su lietuvių svajonėmis, planais, modernėjančia visuomene. Viskas lygiai kaip šiandien, mes (ir jie tada) statėmės namus, mes (ir jie tada) sprendė švietimo klausimus, mes (ir jie tada) laisvėjo visuomeniškumo klausimais, mes (ir jie tada) turėjom begales užmojų ir mums (kaip ir jiems tada) viskas puikai sekės. Mes (kaip ir jie tada) lyg ir bijojome prasidėjusio karo, bet labiau buvom linkę tikėti, kad mus, lietuvius, jis aplenks - juk mes (dabar) esame NATO, jie (tada) buvo neutrali valstybė, kuriai karas buvo nereikalingas.
Gal prieš metus buvo žiauriai keista, kaip jiems (tada) viskas taip naiviai atrodė, kai įvykiai jau buvo tokie tiršti ir realūs. Tačiau šiandien tai visai nebestebina: juk šiandien, mes planuojame vasaros keliones, toliau įsirenginėjame būstus, perkame drabužius naujam sezonui: kai už poros šimtų kilometrų žudomi vaikai ir moterys, sprogdinami teatrai, darželiai ir ligoninės. Ne, ne dėl to, kad esame akli tam, kas vyksta, o (ar galiu sakyti?) naiviai tikėdami, kad iki mūsų karas neateis. Jeigu knyga buvo privaloma perskaityti iki 2022, tai šiandien ji nebe tokia aktuali, tik todėl, kad knygos atmosfera juntama savu kailiu kasdien. Gautųsi, lyg skaitydami ją - pavėlavome būti įspėti.
Nieko beveik nepasakiau apie knygą, kai žiūriu ką parašiau - na nes ją vertinti šiandien yra visai kitaip, nei vertinti prieš du mėnesius. Knyga puiki - mano mylimiausios „Optimizmo architektūros“ nepralenkė, bet jos idėja gal kiek kitokia, tai nežinau ar galiu lyginti. Tačiau 1940: Paskutinė Lietuvos vasara - verta kiekvieno skaitytojo, tuo nereikia abejoti. ...more
Ši knyga mane šiek tiek iškamavo. Kol ją skaitydavau - ji man kažkaip visai nelipo, tekstas sudėtingas, apraizgytas, apipintas žodeliais žodelyčiais, Ši knyga mane šiek tiek iškamavo. Kol ją skaitydavau - ji man kažkaip visai nelipo, tekstas sudėtingas, apraizgytas, apipintas žodeliais žodelyčiais, vietom vulgarus, vietom jautrus - na toks jau tirštas, toks tirštas. Kai knygos neskaitydavau - visai norėdavau prie jos grįžti, kažkokios magijos jis tikrai turi. Ir jei labiau tai prasikankinau, nei pasimaloninau skaitydama - užvertus paskutinį puslapį, įspūdis ir jausmas liko tikrai geresnis, nei skaitymo metu.
Kodėl gi taip viskas pynėsi? Šis romanas daugiau ne vieno herojaus gylis (ką aš išties daug labiau mėgstu), o vieno laikmečio ir vietos visuomenės linija: su visomis jos ydomis, su visa ta nuotaika, kuria kvėpuoja visa begalė to meto žmonių. Tokiuose romanuose man labai sunku susitapatinti su veikėjais, įsijausti, ar net užjausti; tokiuose romanuose - aš suprantu, siekiama ne tai kad sujaudinti skaitytoją, bet gal greičiau apšviesti jį: kuriant foną, lyg gyslomis jungiant vieną veikėją su kitu, lyg labirintais marginant tekstą veiksmais ir jų atoveiksmiais. Todėl natūralu - toki1 knyg1 nėra skaityi lengva. O dar tiek daug skirtingų islandiškų vardų, kad šiuo metu nebeatkartočiau nei vieno vienintelio. Ir galiu kaltinti save, jog nesu pakankamai dėmesinga, kantri skaitytoja; galiu kaltinti autorių - jog jis nesugebėjo išryškinti charakterių taip, kad jie įssirėžtų atmintin ne tik savo vardais, bet ir išjaustais jų gyvenimais. Nors...pabaiga - štai pabaiga buvo tokia, kad ją (o gal ir tik ją) - aš tikrai prisiminsiu.
Net jei negaliu sakyti, kad knyga man labai patiko, ji be abejonės turi savo skaitytoją: aš ją rekomenduočiau tiems, ką sužavėjo Daniel Kehlmann romanas Tilis Ulenšpygelis - nes abi šios knygos labai panašiu rakursu atskleidžia vieno ar kito istorinio laikotarpio žmonių būdą, gyvenimą, ir net, sakyčiau, intelektualiai šaiposi iš jo. Taip pat ji galėtų patikti Irene Solà knygos Aš dainuoju, o kalnas šoka gerbėjams - nors knygos iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos, panašumų atradau minėtose gijose tarp knygos veikėjų, liūliuojančiu, smulkiu atšiaurios, nesuvaldomos gamtos aprašymų.
60 kilogramų saulės šviesos - įnoringas ir gan nišinis kūrinys, neabejotinai išskirtintis, tačiau nepataikaujantis....more
Šis romanas - pats pirmas Murakami darbas, ką paminėti, man atrodo, svarbu. Taip pat svarbu paminėti, kad Murakami nesimokė rašymo meno ir amato, žmogŠis romanas - pats pirmas Murakami darbas, ką paminėti, man atrodo, svarbu. Taip pat svarbu paminėti, kad Murakami nesimokė rašymo meno ir amato, žmogui tiesiog vieną dieną atėjo suvokimas, kad jis nori ir turi parašyti knygą. Skamba banaliai - kuriam iš mūsų nebuvo taip pasirodę? Tačiau visa šios autoriaus netikėtos minties istorija - taip pat sudėta į šios knygos puslapius, ir ją skaitydama, aš supratau, jog tas pajutimas - yra toks pats keistas, kaip paties Murakami darbai. O man jie neatrodo banalūs.
Taigi, visas knygos „intro“ davė labai gerą toną ir nuotaiką pradėti romaną. Tiesa, tai nebuvo pirma mano pačios skaityta Murakami knyga - bet toks eiliškumas man ir atrodo geras: iš pradžių, perskaitydama vieną iš vėlesnių jo darbų, galėjau aiškiai suprasti, kas autorius per vienas, o vėliau, paėmusi viską nuo pradžios, lyg ir gavau atsakymus kaip ir kodėl. Žodžiu, pirma įspūdis, o vėliau ir jo sutvirtinimas.
O koks įspūdis perskaičius būtent „Išgirsk vėjo dainą“? Toks, kad jei aš sugalvočiau vieną dieną parašyti romaną, ir jis man gautųsi va toks - aš juo būčiau baisiai patenkinta. Ir štai dar kartą turime nuliūdinti stropuolius, kurie gali pasinerti į darbą ir skirti visą savo laiką jam, mokytis, studijuoti, mėginti, šlifuoti; tačiau atsiras tas, kuris nepaskyręs savo gyvenimo tam ims ir padarys geriau. Talentas - taip vadinamas toks žmogus. Ir patinka jums Murakami ar ne - kažkaip neišeina nesutikti, kad Murakami būtent yra toks žmogus. Talentas.
Gražiai aš čia prigyriau tą knygą, bet tikrai nekeliu jos į tokias aukštumas, kad istoriją vadinčiau šedevru - jai gan toli nuo to; paprasčiausiai - man labai patiko. Ir jei kažkas skaitymo blokus pramušinėja su detektyvais ar cheezy meilės romanais, aš tam drąsiai rinkčiausi Murakami. Sakau rinkčiausi - nes šiaip jau skaitymo blokai manęs neištinka. Bet Murakami vis tiek skaitysiu. Man atrodo, suradau labai kokybiškų page turnerių rašytoją!...more
Nors klasikos žanrą dažnai įvardinu linksniuodama, ką labiausiai mėgstu skaityti - turbūt normalu, kad anaiptol ne visi klasikos kūriniai man labai jaNors klasikos žanrą dažnai įvardinu linksniuodama, ką labiausiai mėgstu skaityti - turbūt normalu, kad anaiptol ne visi klasikos kūriniai man labai jau ten patinka. Ir štai va tokie kaip Tesė iš d`Erbervilių giminės dažnai verčia plėšytis tarp: 1. Pagavau mintį, moralą ir suvokiu istorinį foną bei 2. too much drama, kaip naivu ir kaip pompastiška. Ir niekada nežinau kaip man vertinti tą kūrinį - šių dienų fone kaip ir nesąžininga ir netgi kvaila; o pavažiuoti pusantro amžiaus atgal kaip ir neturiu sugebėjimų.
Bet jei mėginčiau prasukti laikrodį tuos 100 virš metų - turbūt tikrai skaitydama sakyčiau - vau, kokia drąsa, kokios vidinės herojų kovos, kaip blogai pletkai ir kaip svarbu neskubėti teisti. O dar kokia detektyvinė linija, o kokia romantinė linija - tiesiog pilna skrynia skaitymo malonumų: nuo jaudinančios pramogos iki prasmės ir išminties.
Šiandien man knyga pasirodė šiek tiek vaikiška, bet tai visai normalu: man jau seniai ne niolika ir aš gyvenu XXI amžiaus Šiaurės Europoje, kur moteris nėra nei aukščiau nei žemiau vyro - tiesiog moteris pati renkasi kur kada ir kuo būti. Todėl visi knygoje esantys moralai buvo puikiai suvokiami ir be abejo vertingi to laikmečio visuomenei, bet nors klasika yra klasika nes jos idėjos nesensta - šiame pasakojime reiktų nuvalyti storą sluoksnį dulkių, kad tas idėjas laikytum aktualiomis šiandien. Tiksliau ne tai, kad aktualiomis - jos aktualios, bet jos savaime suprantamos. Bent jau mano aplinkoje. Nors ryškiausiai man čia buvo piešiamas vyro ir moters skirtumas, būta ir subtilesnių problemų: šlykštus (ir daug) egoizmas, švietimo stoka, socialinių sluoksnių skirtumai, veidmainystė ir t.t. ir pan. Na klasikinis pamokėlių rinkinukas įsuptas į jaudinantį romano popierėlį.
Gal kiek sarkastiškas tas mano įspūdis - bet iš esmės knyga tikrai nėra prasta: ji mane įtraukė visomis savo dramomis ir telenovelėmis net šiandien, o, be abejo, buvo pamokanti anuomet. Šie du elementai, manau, buvo labai svarbūs norint pasiekti didžiają dalį visuomenės, nes vien didaktinio tono ir sauso moralo, turbūt, nebūtų pakakę įsiskverbti į kietą, nelepinamą, vidutinę XIX amžiaus žmogaus širdį....more
Aš sakiau, kad perskaitysiu visas knygas apie Kauną, ir aš jas perskaitysiu. Galbūt tarpukario sostinė man pabos tik tada, kai persikelsiu į ja gyventAš sakiau, kad perskaitysiu visas knygas apie Kauną, ir aš jas perskaitysiu. Galbūt tarpukario sostinė man pabos tik tada, kai persikelsiu į ja gyventi. O kol kas - tenkinuosi knygomis.
Ir štai ši knyga man žadėjo porą 1938 metų dienų, vaikštinėjant po Kauną vieno valdininko kūne. Tokia idėja autorė sudėliojo Kauno miesto gyvenimą - pažadėdama lyg ir grožinės literatūros tekstą, į kurį įpinta begalė tikrų, autentiškų detalių. Idėja graži - o relybėje keistai gavosi. Grožinės vertės čia nebuvo jokios - tai man iškart ir kyla klausimas, kam šį būdą reikėjo čia įpiešti? Puikiai, įtraukiančiai, įdomiai - bet nesidengiant veikėjais, apie tarpukario Lietuvą, pavyzdžiui, rašė Gediminas Kulikauskas. Ir manau jo variantas gavosi koks tai rimtesnis, svaresnis ir tuo pačiu grynesnis.
Žinoma, čia tik smulkmena, juk idėja - kaip sakiau - graži. Bet ji vis tiek mane erzino, nes, nors knygoje sužinojau naujų dalykėlių (o prisiskaičius aš apie Kauną ir tą laikmetį daug) - viskas kažkaip buvo netikra dėl to paties pasakotojo - knygos veikėjo ir tokios didelės koncentracijos. Per porą dienų, mūsų knygos herojus priveikia įvairiausių dalykų: tai prisėda, besidalindamas staliuku su studentėmis Pieno Centre - išgerti kefyro ir užkąsti bulvių, tai jau siuvasi kostiumą pas geriausią siuvėją mieste; žiūrėk jis jau į pokylį eina, bet spėja aplankyti ir turgų, ai ir beje - nusipirkti automobilį. Na taip - dar kartą kartoju, turbūt į viską reikėjo pažiūrėti labiau kaip į žaidimą, bet jo idėja man neprilipo. Kai faktai įdomūs ir stebinantys tai ir monografija (pavyzdžiui - Marijos Drėmaitės Optimizo Architektūra) - skaitosi be jokių vargų, taigi, deja, bet turiu pripažinti, jog šios knygos bandymas pritraukti skaitytoją savo pateikimu, man pasirodė nelabai pavykęs.
Be kita ko man patiko panirti į tą Lietuvos aukso amžių, dar kartą paaikčioti - kokiu greičiu skriejome link modernizmo, vakarietiškų idėjų ir gyvenimo būdo. Dar kartą pakelti galvą - esame moderni valstybė, ne tik tai ta artojų žemė... Ir dar ir dar kartą nusiminti pagalvojus - kur būtume dabar, jei ne sovietų okupacija....more
Tai knyga, kurios turinį mėgindama atpasakoti labai suklysčiau, nes jūs neabejotinai susidarytumėte brutalios, savanaudiškos, šiurkščios ir nulį empatTai knyga, kurios turinį mėgindama atpasakoti labai suklysčiau, nes jūs neabejotinai susidarytumėte brutalios, savanaudiškos, šiurkščios ir nulį empatijos turinčios istorijos įspūdį. Galbūt ji tokia ir yra, tačiau labiau noriu tikėti, kad visgi - empatiją pajusti čia turėjo skaitytojas, o ne kuris iš knygos herojų. Visas knygos suktumas tame - kad gailestį, užuojautą, o ypač pateisinimus Artūrui surasti nėra lengva. Berniukas laukinis, savanaudis, egocentriškas mamyčiukas - nors, paradoksalu, savo mamos nėra matęs nei vieną kartą gyvenime.
Baisiai nukrypsiu nuo temos, bet neseniai mano vyras atpasakojo situaciją matytą baseino rūbinėse - kai tėvas skubino, engė, vos nesityčiojo iš savo mažamečio sūnaus. Vyro žodžiais - labiau atrodė, kad tai marozas prisiknisęs prie vaiko, nei kad nuosavas tėvas. Ir tuokart mano pirma mintis ir atsakas į šį pasakojimą buvo toks: man jau gaila to vaiko klasės draugų. Akivaizdu, tokiam vaikui bus lengviau sekti tėvo pavyzdžiu bendraujant su siplnesniais, nei skleisti meilę, globoti, rūpintis. Tai štai knygos herojus Artūras tampa tarsi minėtų - ne iki galo mylėtų vaikų ikona, ne tų, kurie palikti su visam, bet tų - kurie turėdami artimą, realiai turi tik įsivaizdavimą apie jį, norą turėti herojų, pavyzdį, apčiuopiamą dievą. Kiekvienam reikia ramsčio, kažkokio vedlio, ypatingai vaikystėje, ir kas kitas, jei ne tavo tėvai, pretenduoja į pirmąsias tokio gido eiles?
Na o nukrypstant nuo moralų ir apžvelgiant kitas dedamasias knygos dalis - istorijai parinktas labai tinkamas pasakojimo tonas, kuris iš tiesų man priminė Jack London braižą. Tiesa, toks stilius nėra tas, kurį labiausiai mėgstu - bet ypatingai derėjo prie istorijos laikmečio ir vietos. Autorės dėka visai nesunkiai dėliojosi Italijos salos peizažai, rūsčių, tamsių, visomis prasmėmis purvinų namų vaizdas. Tačiau skaitytojui nebuvo leista užsiliūliuoti vien gamtos ar miestelių aprašymais, čia įvyksta ir dramatiškų scenų, aistros ir skausmo proveržių, įpaišyta jautrių ir visiems kažkiek artimų gyvenimo akimirkų.
Romanas, neabejotinai, turėtų patikti klasikos mylėtojams - tai ryškus, pamokantis pasakojimas apie skaudžius likimus ir vidines kovas....more
Kai nugirdau, kad naujausioji Rimanto Kmitos knyga yra fantastinė, šiek tiek nerimavau - nesu šio žanro Kmita strikes with šyza. And I really liked it!
Kai nugirdau, kad naujausioji Rimanto Kmitos knyga yra fantastinė, šiek tiek nerimavau - nesu šio žanro labai ten draugė, tačiau neskaityti, po Pietinios - negalėjau. Tai jei suklusote ir jūs - aš patvirtinu, ši knyga yra fantastinė, oi, t.y. fantastiška! Į kosmosą tiesiogiai tai nenuskraidins, jei dabar jau galvojat, kur link galėtų nuvesti fantastinis siužetas, bet į tą kitą kosmosą tai tikrai išneš.
O konkretinant savo blevyzgojimus šiaip noriu pasakyti, kad Remygoje man atsiskleidė visa gerbiamo autoriaus kompetencija, branda, protas ir jausmai! Jeigu Pietinia Kronikas buvo nuostabus startas romanų kategorijoje, tai Remyga - užtikrintas ir tvirtas sekantis žingsnis. (Žinau, reikia sakyti - kitas, o ne sekantis - bet man neskamba čia).
Šioje knygoje aukštu pilotažu buvo sujungta viskas, ko reikia stipriam romanui: charakteringi, skirtingi veikėjai; įtikinama, autentiška atmosfera; vidinis pagrindinio herojaus išgyvenimas - toks ypatingai tikras, neapčiuopamas, gilus, trapus, sumišęs - na būtent taip, kaip po siaubingų išgyvenimų būna tikroje žmogaus, o ne veikėjo, sieloje. Ir nors autorius nepaleidžia humoro gaidelės, tas humoras man čia toks (irgi kaip tikrame gyvenime) - maskuojantis, pridengiantis. Tikrai ne vien juo (netgi toli gražu) varomas romano arkliukas; nors visiems baisiausias patikęs kalbos kultūros monumentas aka šiaulietiška tarmė ir šiame romane palikta (išsiilgusiems!) - man labai patiko, kad turėjome ir bendrinės kalbos intarpų, ypač ten - kur autorius visai surimtėdavo: tada ir pats, skaitydamas, lyg labiau susikaupdavai, nusimesdavai tą atsipalaidavimą, kažkokią pasakojimo tėkmę, ir įkvėpdamas sau pagalvodavai - koks išties tai rimtas kūrinys.
Vienintelė detalė, kurios dėl manęs (bet juk knyga tai ne dėl manęs parašyta, oh well) galėjo ir nebūti: nuotraukos ir iliustracijos tekste. Nes, pasikartosiu, čia fantastiškai fantastinė knyga, ir būtų pilnai užtekę tosios fantazijos.
Manau, tai kol kas geriausia 2022 metų knyga manajame repertuare. Lauksiu kitų autoriaus romanų. (Čia jau skamba)...more
Kažkaip tai vis karts nuo karto sugalvoju, kad noriu detektyvo, išsirenku trilerį ir vaidinu, kad norą patenkinau. Rudeniop labai ieškojau kažko twinpKažkaip tai vis karts nuo karto sugalvoju, kad noriu detektyvo, išsirenku trilerį ir vaidinu, kad norą patenkinau. Rudeniop labai ieškojau kažko twinpyksiško ir Evelina papuolė į rekomendacijų sąrašą. Ai nu - gi Evelina panašėjo į tikrą detektyvą, o ne trilerį - tai ėmiau spontaniškai ir nusipirkau.
Startas buvo tikrai nieko sau, pradėjus antrą skyrių - iškart supratau kuo čia Twinpeaksas. Toks - ir nieko nesupranti, bet kažką mėgini gaudyt, suvokti; šiaip mindufck, bet kaip intriguoja! O dar visa atmosfera: kažkokie apleisti rūmai, dargana, riksmai miške - na tikrai puikiai. Tik po to - autorius, atrodo, taip didžiavosi savo koziriu, kad ant jo pastatė likusius 500 puslapių. Ir... ėmė nusibosti. Intrigos nebeliko, šiaip ant tiek prikurta pasakos, kad net nebebuvo azarto spėlioti kas čia kaltas, o užvertus knygą supratau, kad turbūt net nebuvo tokios galimybės - pačiam bent kažkaip įtarti, įspėti, surinkti detales. Atrodė, tiek daug nežinomųjų ir kintamųjų, kad sudėlioti kažką logiško reiktų viso matematikos fakulteto. Na arba aš tokia neįgudusi detektyvuose (kas visiškai yra tiesa) - kad neįspėčiau ir paprastų mįslių. Kita vertus - juk visi būna pasipiktinę, kai knygos lengvai nuspėjamos, tai nebūčiau linkusi taip griežtai to nenuspėjamumo laikyti trūkumu. Gal aš tiesiog per daug mėgstu logiką.
Žodžiu, man regis, kai vėl užgrius kažkokios bylos nagrinėjimo troškimas į pagalbą reikės kviestis patikimą autorių, o dar tiksliau - klasiškąją karalienę Agathą. Tik truputį gaila, kad viskas pas mus leista ir versta „Siroko“, nes skaityti labiausiai mėgstu lietuviškai. Bet čia jau visai kita istorija....more
Aha, pasirodo, taip būna - nes štai jei knyga nebūtų tituluota, aš ją būčiau paėmusi visai kita intencija ir lūKai Pulitzerio premija sugadina knygą.
Aha, pasirodo, taip būna - nes štai jei knyga nebūtų tituluota, aš ją būčiau paėmusi visai kita intencija ir lūkesčiais. Nes knygos tema ir žinutė ne tik kad įdomi, bet ir verta žinoti - čia net diskusijos neverta pradėti, tačiau diskutuoti apie tai, už ką teikiama Pulitzerio premija ir ko aš ieškočiau nominuotoje knygoje - galime laaaabai daug.
Asmeniškai man literatūros premijos sufleruoja apie rašymą kaip meistrystę, o ne sugebėjimą pasirinkti svarbią ar traukiančią temą. Tai būtent dėl to nuliūdau, jog istorija buvo labiau pasakojimas ar net atpasakojimas nei kad kūrinys. Be abejonės, aš nesigailiu sužinojusi apie Nikelio berniukus, apie dar vieną žmonijos gėdą - pataisos mokyklą, kurios sienos pridengė nesuvokiamus žmogaus žiaurumus, moralinius išsigimimus - viską, ką įkūnyti iš idėjos turėjo ten mokęsi berniukai, tačiau, mano liūdesiui, meistriškai įvaldė mokyklos prižiūrėtojai ir valdytojai.
Atrodo, tas žinojimas, tiesos atskleidimas ir paviešinimas, gailestis ir svetima gėda - bent kruopelyte pagerbia aukas, beprasmiškai atidavusias gyvybes. Taigi - autoriaus balsas, mano nuomone, vienareikšmiškai svarbus, tik pasikartosiu: prie ko čia Pulitzeris?
O visumoje žmonės mėgsta žiaurias knygas, tik greičiau ne tas emociškai išsiurbiančias, bet tas, kuriose išstatomos smurto ir prievartos scenos. Nebuvo gera skaityti šią knygą, tikrai - kelis kartus mintyse meldžiausi greičiau ją pabaigti. O kodėl žmonės renkasi skaityti apie visa tai - galima svarstyti ir mėginti atsakyti labai plačiai, bet faktas liekas toks pats - tai masina. Puikus to pavyzdys - ką literatūra padarė su Holokaustu.
Tik aš tikrai nenoriu šios istorijos kažkaip pritempti prie nevykusių bandymų gaudi dėmesio vien dėl temos, idėjos: manau, kad čia ne tas atvejis. Tačiau suma sumarum - užvertusi paskutinį puslapį likau sumišusi, pasimetusi ir kažkokiame balagane....more
Aš norėjau metus pradėti su gera knyga, tai ir pradėjau. Dar norėjau skaityti ir matyti vienu metu - o kiek teko susidurti su leidyklos „Indigo“ serijAš norėjau metus pradėti su gera knyga, tai ir pradėjau. Dar norėjau skaityti ir matyti vienu metu - o kiek teko susidurti su leidyklos „Indigo“ serija, tai būtent visos knygos man pasirodė itin kinematografiškos. Tai šiaip net nereikėjo ilgai svarstyti, ko čia imtis - vos knyga atsidūrė pas mane namuose, pasakiau sau: čia bus naujų metų pradžia.
Jautri istorija, retsykiais kiek nesusilaikanti nuo dramos, tačiau visumoje išliekanti ori. Skaudūs likimai - visų trijų pagrindinių veikėjų, rizikingi sprendimai - siekiant pagrindinio tikslo gyvenime: būti laimingam. Ir kiekvieną iš herojų norėjosi kaltinti, norėjosi smerkti, norėjosi patarti - nedaryk taip, neskaudink kito žmogaus, dėl savo paties laimės. Taip pat kiekvieną jų norėjosi pateisinti, norėjosi paguosti, norėjos pasakyti - ei, juk taip nesąžininga ir tu to nenusipelnai. Ir šitos priešpriešos labai dailiai reziumuojasi į atsakymą: laimė niekada nėra amžina; laimė visada kainuoja; ir niekada nėra laimėtojo, jei savo pergalės sieki kito gerovės sąskaita.
Ir visad ši formulė duos tą patį atsakymą, jei ją taikysi Marion, jei ją taikysi Tomui, jei ją taikysi Patrikui. Turbūt, kad jį veiktų taip pat, jei į nežinomojo vietą įrašytum ir savo vardą. Tai apie tai man buvo ši istorija.
Žinoma, šis pasakojimas įgavo savitumo, stipraus balso, nes buvo pasirinktas ne tas standartinis meilės trikampis tarp vyro ir moters meilės bei trečiojo kurio nors smaigalio: čia braižoma, kaip mėgstama sakyti „kitokia“ meilė. Nors aš galvoju - kuo gi ji kitokia? Nebent laikytume, jog visos tos meilės tarp dviejų žmonių yra skirtingos, todėl ir kitokios. Visgi žiauri, neteisinga istorinė santvarka, aplinkybės, kaip ir norėjau pasakyti - pridėjo istorijai išskirtinumo, bei papildomų prasmių; dar kartą paragino pasakyti kuo garsiau ir aiškiau - visi privalo turėti teisę į meilę, kurią nusprendžia puoselėti du bet kokios lyties žmonės....more
Kamilė | Bukinistė
>
Books:
Read
(438)
Loading...
